Taigi, iki Arnoldo visa Europos muzika buvo grįsta kuo? Ogi, iš esmės, trim akordais! Ne taip, žinoma, kaip "Pūko" produkcijoje, bet panašiai - T, S, D: tonika, subdominantė, dominantė. Ar kas pastebėjote, kad ši trejybė labai panaši į krikščioniškąją Šventąją Trejybę? Dievas-Tėvas yra T, Dievas-Sūnus - D, o Šventoji Dvasia - S. O Arnoldas ėmė ir pargriovė visą šią harmoniją - muzikos konstravimą iš vertikalaus padarė horiontalų, atsisakė dešinės rankos kelio, nužingsniavo kairiuoju. Tokiu būdu atliko šėtono misiją. Bet, tikiuosi, nesąmoningai ir, būdamas, kaip ir kiekvienas, D. tvėriniu, įsiveržė už tamsos ribos, parodydamas, kad jos negražume slypi grožis, t.y., tas pats D.