atgal pirmyn pgr. p.

Cecilijos diena

2001 11 16 5-dienis I dalis

Vakarop, ausin šnopuojant žiemai ir senamiesčio žibintams, į Birutės rūmus nusidriekė takelis. Pramynė jį, išgraviūravo kojos, įvilktos į įvairiausią avalynę, kokią tik galima įsivaizduoti. Birutės linoliaumą alino nutriūsė, nevalyti batai, skoningi, nublizginti "salamanderiai", sportiniai "kedai", ilgais plaukais ir aplipę "kerzai", smailiakojai, iškvepinti bateliai ar šiaip, namais jaukiai dvelkiančios šlepetės. . . Gaila, kažkur pradanginau savo laikrodį: negaliu pasakyti, kada į publika prabilo Jaras Ramūnas. Manau, jog mano laikrodis, gulėdams kokioj nors ventiliacijos angoje arba siurblio viduriuose, rodė skaičius tarp 19 ir 20. Taigi prabilo Jaras. Taip ramiai ir tyliai, jog pasijutau kaip troleibuse, kur žmonės tarp savęs šnibždasi, nenorėdami būti išgirsti kitų. Tiesa sakant, jaučiausi kaip Menininku namuose, laukdama jaunos pianistės pasirodymo: kuklioje salėje rymo keletas žmonių, kvepia penklinių lapai, natos, visi sėdi ramūs, atrodo laimingai-flegmatiški. Jei mane būtų kas įvedęs į šią salę užrištomis akimis, ko gero pasakyčiau, jog esu bažnyčioje: tą vakarą pleveno kažkoks keistas sakralumas ir smilkalai. . . Taigi prabilo Jaras. O paskui ėmė "bilti" jariškai: keisdamas kalbėjimo tempą, iškraipydamas taisyklingas sakinio konstrukcijas ir t. t. Va tada ir aplankė suvokimas, jog randuosi avangardinės muzikos festivalyje. . .

Pirmasis scenoje pasirodė Gintaras ir Co. Regis, Žydrius (JEI neklystu) pasitelkęs technologinius laimėjimus per TV ekraną žiūrovams demonstravo savo pirštų rieves, nervingai sukinėdamas, kad (neduok Dieve!) salėje sėdintis chiromantas neįskaitytų jo likimo. Kompai leido įvairius garsus, o aplink sėdintys kompiuteristai, bei kiti kibernetikos gerbėjai kažką šnabždėjosi , kalbėjo informatiniais terminais, kiek pamenu, minėjo įvairias skaičių kombinacijas, programų numerius. . .

Paskui vėl kompai: "naj"(dovanokite, nieko neatsimenu, tik mirksinčius kompus ir nuvargusį jų drąsiruotoją), "Girių giesmės". Taip, skambėjo itin NEO-KYBER-pagoniškai :). Man, naivuolei, didžiai gudrūs ir protingi kompiuteristai supuolę ėmė aiškinti, koks tai šedevras! Kaip tokiom primityviom priemonėm (programom), pvz. , Liukas sugeba sutverti tokią tobulybę. . . Man beliko tik gūžčioti pečiais ir mandagiai linksėti galva. Na iš visų kompų gargaliavimo man asmeniškai Liuko pasirodė mieliausias, bet tai neapsaugojo nuo alergijos. Visi tie dažniai ir virtualus garsai it toksinai nusėdo į kepenis. Dovanokite, bet organizmas mano nepriima sintetikos. . .

Trypčiojau-trypčiojau-trypčiojau laukdama "ikA-e" apsireiškimo. Pamaniau, kad atsigaus širdis mana nuo elektrinių gitarų, kurios suskambės itin ypatingai, avangardiškai. Deja. . . Laurynas sėdo prie. . . kommmmmmmmmmmmmmmmmmmmmpo, Darius įsikibo į mikrofoną, kitas Kažkas (neatpažinau, mat veidą dengė "kaukė") taip pat, Ignas braukė gitarą, o dar Kitas užsisukęs nuo žiūrovų įnirtingai trypė, laiks nuo laiko išleisdamas kokių nors įdomesnių garsų. Beje, visi buvo apsivynioję juodu celofanu, užsimaukšlinę juodas, Saulėtekio turguje pirktas kepures, kurios turbūt turėjo kokią nors LABAI GILIĄ PRASMĘ ir suteikė (ne-va-tai) kraupumo įspūdį (prisiminiau savo juodas, odines pirštines, kurioms 7-oje klasėje per darbų pamoką nukirpau visus pirštus, o likusį turinį apsipaišiau kaukolėmis, manydama, jog tapau tikra metalistė).

O Darius net raitėsi - taip stengėsi, jog ėmė vartyti mikrofonus. O kur buvęs kur nebuvęs įsliūkino Jaras ir pasinaudojęs lapės-snapės taktika, nutildė juos. . . O Karma ant medžio sėdėdama dainavo ir ironiškai šypsojosi: "Jarai, Jarrrrrrrrrrrrrrrrai :))".

Kepenis vis dar maudė.

Visas viltis sudėjau į "Eter. h". Manomamabuvošokėja, manomamabuvošokėja, manomamabuvošokėja. . . Ir vėl kompjjjjjjjjuteriai+ burbulai ir akordeonas. Tvyrojo gan liguista nuotaika. Toks operacinis skalpelių ir pižamų tvaikas. (BRRRRR. . . padvelkė ligoninės spintelėmis, atšalusiais naktipiečiais: plėvele padengtu pienu ir sausainiais "Gaidelis"). . .

Jaras mandagiai atsisveikino, kviesdamas "būtinai ateiti rytoj, 19val". Paskui priėjęs prie TO ("Gaideliais" ir ligoninės pienu atsiduodančio), spaudė ranka ir spaudė ranka.

Išėjau į tamsą, nešina sakraliaisiais toksinais, kurių dėka užmigau tik 6val. , o 7:11 gyvybingai ėmiau stripinėti po kambarius su dudele ir perkusijom - individuali repeticija. . .

Paskambinusi kolegė motiniškai išbarė už tokį energijos švaistymą ir miego niekinimą. . .

Išaušo antrasis vakaras. . .

2001 11 17 6-dienis II dalis

Taip jau likimas lėmė, jog, 17-ąją subliuškusio mėnulio dieną teko ateiti anksčiau ir ant puikiojo Birutes linolEUmo išdėlioti visą tuntą daiktų (dalyvio kortelės dėka). . .

"Salos" kolektyvas slankiojo iš kampo į kampą, kažką murmėjosi, šnopavo į mikrofonus (o man kažkada sakė, jog reikia sakyti "vienas -vienas", bet šiukštu nepusti ir ne šnopuoti!), "minimalistiškai" repetavo. . .

Apie 18val. pasirodė Jaras - visudhos spalvos skarele apsiraizgęs savo muzikaliąją gerklę.

"Sala" išsisklaidė po salę, mat "Echidna aukštyn" pradėjo savąsias repeticijas. D. Smolenas žiopčiojo:"Žiema-mirtis, žiema-mirtis, Žiema- mirtis. . . ", o Ramūnas sinchroniškai strapinėjo su linolEUmo sergėtoju, ritmiškai tabalavo rankomis. . . Na, tiesa sakant, įvyko daug nuostabiai mistiškų reiškinių iki pasirodant bilietuotai publikai, kurios sugūžėjo kur kas daugiau. Dabar jie (žiūrovai) nebeatrodė flegmatiškai-laimingi: jie sangviniškai šurmuliavo, sukinėjo kaklus visomis kryptimis. Jau nebekvepėjo vienišomis pianistėmis, penklinių lapais ir Menininkų namų drėgme. Festivalio atmosfera, greičiausiai, priminė jaunųjų filologų arba respublikinį skaitovų konkursą, kur visi zuja, blaškosi, šukuojasi, kartodamiesi savo tekstus. . . Pasirodė ir manoji gimdytoja su močiute - sabalų kailiais pasipuošusia, pėlėdu dantų karoliais apsiraizgiusia :).

Prakalbos, dovanokite, nepamenu.

"Sala", nešina ruduoju lagaminėliu pradėjo savąjį pasirodymą. Daug pelenų, šviesos efektų, dar daugiau smilkalų, magiškųjų kortelių ir manualinės terapijos prie pianino. Aš asmeniškai, visai nuoširdžiai įsijaučiau į visus tuos dūmus, murmesius ir barstomą smėlį, kol kažkas priėjęs pažadino iš transo. O tada suvokiau, kad salėje nebeliko oro ir penktadalio žiūrovų. Prieangyje buriavosi minios smilkalams simpatijos nejaučiančių žmonių. Vaistininkė (atsiprašau - KASININKĖ- bilietininkė) mojavo rankomis ir rėkavo iki skausmo pažįstamą frazę: "VON! VON! Iš. . . VON!" :)

Gerai. Suaugusiųjų reik klausyti.

Aha, salėje vis dar buvo barstomas smėlis ir magija. Tik gaila, jog šie mistikai išsmilkę manąją gimdytoją. Tačiau jokie deguonies trūkumai ir širdies ("nuo tos kraupios muzikos") permušimai, nesutrukdę į sabalus įsisukusiai karžygei didvyriškai kentėti (tuo metu, kai grįžau, ji jau pynė kasas kažkokiam metalistui). . .

Pertraukėlė. Nekaltu veidu atiminėju iš žmonių smilkalus, mandagiai liepdama parsinešti juos namo. Trūksta oro.

Beje, atsirado dar daugiau žiūrovų. Jaras nutveręs Luką, įspraudė jį į melsvą švarkelį, prisakydamas sinchroniškai šokčioti kartu su juo (linolEUmininkas, muset, pabėgo). O moksladraugis L. visas švytėdamas ir laimingas laukė savo valandos, kol galiausiai neurotiškai ėmė žviegti: "Tai jis yra Jaras???!!!? Tas pats, kuris groja "Echidnoje"?!?? . . . . !!!! (daug gestikuliacijos ir ishtiktukų) Čia tas pats bičas?. . . Čia tas pats, kas sužinoti, kad Britney Spears. . . (sakinio pabaigos neišgirdau)" O aš Kochanskytės balsu tariau: "TAIP, taip. Tas pats, kuris dainuoja apie rūgpieni, fi-zi-nio-la-vi-ni-mo pamokas, pagimdytą sūnų. . . ". O L. , maniau, parkris ant kelių it Jėzų Kristų išvydęs (Et, kad jūs žinotumėte, kaip šiuo gabalu, tamsta Jarai , esate užvaldęs jaunuolio psichiką ). . .

Na ir prasidėjo "Echidnos" pasirodymas. Net pati nepastebėjau, kaip atsidūriau pirmojoje eilėje, prie pat garso kolonėlės. Jaras žiopčiojo pagal fonogramą, Kingas gan santūriai būgnijo (man pasirodė, kad ne itin kingiškai). Skambėjo nuostabiai banalus (prašau nepradėt visko matyti pro ironijos prizmę, mat tekstai tikrai buvo nuostabiai banalus. Nuostabus, nes man patinka banalūs tekstai. O avangardiniame kontekste, kur dominuoja barokiškos -šizoidinės įmantrybės, banalumas persitransformuoja į Originalumą - aut. past. ) tekstai apie draugą, kuris nusipirko mašiną, gražius vyrus-moteris, žiemą-mirtį ir t. t. Muzikos stilius- pereinantis nuo roko iki techno. Taip pat naudojami šviesos efektai su žibintuvėliais ( pasirodė kažkur labai matyta, bet tik pasirodė :), plėšoma daug popierių, kurie buvo mėtomi į žiūrovų pusę. Pats Ramūnas nuostabiai-eksperesyviai raitėsi su kostiumu ant smėliu apiberto linolEUmo. Tiesa, Lukas, tradiciškai, iki skausmo pažįstamais, laužytais judesiais skrodė sceną. Grojant "progresyvkei-technuškei", Ramūnas griebėsi klarneto. ! SUPER! VIRTUOZIŠKA!- SINTEZĖ. Košė iš grikių, sorų, ryžių ir miežių. Labai skani makalynė. BET, per tv rodomas perfomansas kažkaip pasirodė labai buitiškai. (teko rugsėjo 8 d. "Auroje" stebėti Luko, vaikino, kuriam liepėte šokinėti, pasirodymą su grupe "Lobotomijos seserys", kur Lukas atliko pagrindinį vaidmenį - vaizdavo besitasantį ligonį, kurį visaip stengėsi nuraminti baltai apsirėdžiusios seserys-(seselai).

Prasidėjo tele-tiltas, su "ŠaliKĄpalikau". Gaila, tačiau jo nemačiau- sėdėjau kambarėlyje, rausiausi po kuprinę, ieškodama išeities. Nieko neradau. Pamaniau, jog viskas žlugo. . . Įskišau galvą, žvilgterėjau į sceną: Jaras kalba mobiliu, mirga televizorius ir. . . PO VELNIŲ!- scenoje pilna popierių!!! Popieriaipopieriaipopieriai!!! Būtent jų dėka pavirtau įsiūčio pritvinkusia furija, pedante, kuri neapkenčia netvarkos, dulkių ir jovalo. Griebiau už šluotos. . .

Tiesa, mano močiutė išeidama 4-riais punktais pateikė savo nuomonės apie DP santrauka: 1. Nepatiko pirma pasirodžiusi grupė. 2. Nepatiko antra pasirodžiusi grupė. 3. Nepatiko mano sceninis rūbas. 4. Nepatiko "narkomanai", geriantys kažką "labai įtartino" iš arbatos puodelių (manau, jai užkliuvo U. Lioge, kuris pasijutęs it "senelių sodyboje", nekaltai užsikaitė arbatos). Visas įtūžis buvo liete išlietas. Jaučiausi visiškai išgręžta ir rami.

Girdėjau, žmonės sakė, jog prieš pasirodant M. Litwinsky, vyko kažkoks gestikuliacinis dialogas tarp Jaro ir Sabos. Labai gaila, bet nemačiau: tuo metu grudau G. Patacko knyga ir savo senmergiškas kojines (juk violetinė spalva, anot visuomenės, senmergių spalva- aut. pasb) į kuprinę.

Na ir sunkiausia dalis, kurios neįmanoma aprašyti - Mečislovo ir "Sol et Luna" muzika. . . Galiu pasakyti tik tiek, kad neaišku už kokius nuopelnus mane apdovanojo Karma, kad šiame savo būvyje ishgirdau TAI. Likau panašiai sukrėsta kaip po po 3-ios LT. radio programos, nutvėrus viduramžių muzikos Giją. . . Pataikė į patį Centrą, Šerdį, nužudė ir vėl prikėlė. . .

Išėjau. Patraukiau kažkur į tamsą, nešina perkusijomis, lėkšte ir sintezatoriumi. . . Ejo, purškė lietus, o iš rankų, garsiai bildėdami krito instrumentai, čaižiai nuaidėdami per senamiesčio numegztą sapnąkilimį. Už ramybės drumstimą buvau sustabdyta apsimiegojusių policininkų, bet ir vėl paleista eiti savo keliu. . .

juoda juoda

Pagrindinis puslapis
Gaukite emailus apie papildymus puslapyje