atgal pirmyn pgr. p.

Visų galų meistras eksperimentininkas Jaras Ramūnas
Šiame puslapyje:
Jaras apie jį įtakojusius faktorius,
Jaras apie muzikinę veiklą,
Jaras apie savo festivalius

Nors kaunietį Jarą Ramūną pažįstu keliolika metų, iki šiol sunku apibūdinti, koks tai žmogus. Faktas, kad jis – vienas iš avangardinės muzikos pradininkų ir propaguotojų Lietuvoje. Tačiau kaip kūrėjas Ramūnas neatsispiria beveik jokių stilių pagundai, tad kuria ir pop muzikos parodijas, ir noise’ą, ir ambient’ą, ir dar dievai žino ką. Jaras taip pat rašo įdomius apsakymus, yra išleidęs knygą „Dzen dzen“. Dažniausiai Ramūnas žinomas kaip kultinių avangardo festivalių „Sumirimas“ ir „Didelis pasaulis“ (deja, jie jau nebevyksta) organizatorius bei nuo 1990 m. veikiančių grupių „Echidna aukštyn“ ir „Endiche Vis.sat“ lyderis. Jei Jums dar negana – ir kaip buvęs jogos mokytojas.

Kalbinu fotografijose savo veido nerodantį Jarą.

Kada Tavo gyvenime atsirado muzika?

Nuo vaikystės buvau mokomas būti muzikantu. Muzika mane visą laiką žavėjo. Niekas kitas daugiau, gal tik skulptūra man darė didesnį įspūdį… Pradžioje man padarė įtaką, žinoma, senelis, grojęs pianinu, klarnetu ir savo gamybos dūdmaišiu. Aš žiūrėjau į jį labai atidžiai, o paskui ėmiau mėgdžioti. Iš viso to gavosi savas stilius, pradėjęs formuotis dar vaikystėje. Dabar tą stilių vadinu kaholizmu. Įtaką padarė ir mokymasis J.Gruodžio konservatorijoje (obojaus specialybė), galėjo įtakoti studijos LMTA, kurią baigiau magistro laipsniu, tačiau aš žinojau, ko norėjau – groti tai, ką groju dabar. Ir veikti tokią meninę veiklą, kurią veikiu dabar. Žinau, kad jos originalumas daug kam nepatinka. Mano muzika yra tai, ką darau iš tiesų, tai, kas man iš tikrųjų svarbu. Žinoma, visada reikia atsiminti ir mokytojus: kompozitorių Giedrių Kuprevičių, prof. A. Budrį ir J. Rimą, valtornininką A. Kigą. Jų visų stiliai nebuvo avangardiniai, tačiau ir aš juk nekuriu vien tik avangardo. Be avangardo, esu įrašęs nemažai klasikinės muzikos kūrinių, tarp kurių yra ir didesniems ansambliams skirtų dalykų, pvz., „Invocation“ pučiamųjų orkestrui, chorui, violončelei ir vokalui. Taip pat kitas stilius, kuriame nemažai reiškiausi, yra roko stilius. Esu sukūręs ir pop muzikos bei repo kūrinių. Nesu kompozitorius, nes neturiu kompozitoriaus diplomo. Tačiau, kita vertus, daug veikėjų, kurie darė įtaką muzikos pasauliui, neturėjo jokio diplomo. Kai kurie neturėjo netgi dantų. O aš tuo tarpu turiu paprastą muzikanto atlikėjo diplomą, ir jo man pakanka. Tiesa, bandžiau stoti dar sykį į LMTA, studijuoti kompoziciją ir išlaikiau kompozicijos discipliną dešimtukui. Tačiau, deja, turėjau pasirašęs kontraktą dalyvauti muzikos festivalyje artimajame užsienyje, kuriame dėl neatvykimo būtų reikėję mokėti piniginę baudą, tad negalėjau dalyvauti kituose egzaminuose.

Bet, jeigu grįžtume prie tavo klausimo, tai kurti pradėjau nuo vaikystės. Pirmiausia sudomino netradiciniai muzikos užrašymo natomis būdai. Taip tarsi netyčia atradau sonoristinės muzikos užrašymo metodą. Deja, nežinojau, kad tai pasaulyje jau senokai atrasta. Kur ten žinosi, nes senelis, mano patarėjas muzikos pasaulyje, negalėjo gauti informacijos apie, pavyzdžiui, K. Pendereckio partitūras. Pristatyk savo plačią muzikinę kūrybą. 13 albumų. Juos išleido daugiausia užsienio leidyklos. Taip pat buvo tų, kurie buvo leidžiami ir Lietuvoje, ir užsienyje. Čekijos, Amerikos, Danijos leidyklos pasistengė daugiausiai. Ypač sudomino vienos Mozambiko neoficialios kompanijos daugmaž pavykę bandymai išleisti mano albumą. Lietuvoje leido „Bianco“, „Azbi“. Joms esu dėkingas daugiausiai, bet ne tiek daug, kiek „Zonai“, išleidusiai „Ramybės studiją“. Pastarasis albumas buvo geriausiai platinamas ir turėjo didelį tiems laikams (1996 m.) tiražą. Bendradarbiauju su perspektyviausia, mano manymu, leidybine firma „Naujasis tėvelis Records“. Lietuvoje yra problemų su albumų platinimu. Mano albumų per metus Lietuvoje nuperka tik kokį 100-150, taigi gali suprasti, kad tai nėra verslas platintojams. Jie nori to, kas parduodama tūkstančiais. Jie platina „Yvą“. Esu dalyvavęs įvairiuose projektuose. Pavyzdžiui, grojęs su ispanų ar lenkų grupėmis. Buvo įdomu, bet kartu ir liūdna, nes Lietuvoje nėra nei ispanų, nei lenkų, tik lietuviai.

Kiek surengei festivalių?

Mano festivalių Lietuvoje buvo 7. Kai pradėjau juos rengti, Kaune buvo visiškas avangardinis vakuumas. Todėl nusprendžiau, kad absoliučiai visas organizacinis darbas bus atliktas vieno žmogaus – mano paties. Tai ėmiau daryti kaip dvasinę praktiką. Netgi apsiėjau be savanorių pagalbininkų. Tik paskutiniajame festivalyje pasikviečiau kelias merginas, kad man pagelbėtų skrajutes padalinti, dekoracijas pakabinti…

Didelė problema festivaliams buvo finansinės sąlygos. Festivalius dariau vien tik iš noro, kad Kaune kažkas vyktų susijusio su šiuolaikiniu menu. Ir ne vien tai, kas nuglaistyta ir pagrįsta „ranka ranką plauna“ principu. Norėjau parodyti visuomenei žmones, kurie kuria kitokį meną ir tuo pačiu nesirūpina prisitaikėliškumu. Taip pat norėjau ugdyti tokį meną Kaune, suteikti naujiems atlikėjams ir grupėms vietą, kur jie galėtų reikštis, ir tai pavyko, nes kas metai atsirasdavo vis naujų ir naujų gan stiprių grupių, kurios pasirodydavo mano renginyje. Pavyzdžiui, atlikėjas Gintas ir Co vieno festivalio metu buvo pareiškęs, kad paliks muziką, jog jis nemato prasmės ir neranda idėjų, kaip vystyti savo veiklą. Teko jam patarti, kaip padaryti vieną performansą ir tada jis „užsikabino“ ir iki šiol veikia kaip avangardinės scenos muzikantas. Vieno iš festivalių metu ir paskelbiau, kad Kaunas turi būti Lietuvos avangardo sostinė. Džiaugiuosi, kad šis zongas prigijo. Tačiau vėliau Kaunas ėmė tapti avangardiniu ne dėl muzikos, o dėl apskritai visko. Čia jau blogąja prasme.

Kalbėjosi Mindaugas Peleckis

sharkeen.lt


Pagrindinis puslapis
Gaukite emailus apie papildymus puslapyje
(Puslapis sukurtas 2010-04-21)