Jaras ir nebūtis

      Jaras Ramūnas – tai toks menininkas, kuris yra ne toks. Jo lyg ir yra, bet lyg ir nesimato. Apie tai, taip pat visai ne apie tai, štai mes ir kalbamės.

      – Jeigu man staiga reikėtų įvardyti dabartinį, ryškiausią po Baro, pogrindžio menininką, prisiminčiau jus, pone Jarai Ramūnai. Kadangi literatūra domiuosi kur kas įdėmiau negu muzika, pirmiausia galvočiau apie šią sritį. Taigi literatūroje jūs esate lyg ir už oficialiosios kultūros demarkacinių zonų. Jūsų bijo pareigingos bibliotekos tetutės, o Rašytojų sąjunga niekada nekvietė į tamstos kūrybos vakarą. Ar tai jūsų sąmoningas ėjimas? O gal, priešingai, jaučiatės sulaukiantis pernelyg mažai kultūrininkų dėmesio?

     
– Nesu ryškiausias. Bent jau nesiekiu toks būti. Nežinau, ar ir Baras ryškiausias. Nežinau, kas buvo ryškesnis, alkoholis ar jis. Nesu už ribų. Taip, provincijos bibliotekininkės lyg ir bijo manęs, bet provincija – tai taip gražu. Be to, mentalitetinis atsilikimas dėl komunizmo įtakos jau nyksta, tad juo reikia tik džiaugtis. Rašytojų sąjungos neprašiau rengti kūrybos vakaro, taigi ji ir nerengė. Ar prašysiu – nežinau, nes kaip gali ką nors žinoti žmogus, kurio nėra? Manęs nėra. Turiu pranešti, kaip nėra ir pasaulio. Taipgi ir ano pasaulio, nėra ir nebuvimo. Tai ką čia?

      – Ar galite plačiau pakomentuoti tą asmens ir meno nebuvimo idėją?

     
– Labai senai žinoma, kad į klausimą „Ar kas nors kada nors yra?“ galima atsakyti tik – "ne". Štai tai ir turėjau omeny.

      – Ką manote apie maištą? Ar jis prasmingas šiuolaikiniame kultūros diskurse?

     
– Nemėgstu maišto. Kartais įkvėpdavo „draugeliai“. Tai tuščias reikalas. Prieš ką verta maištauti? Prieš maišą? Kaip matote, čia jau nesilaikau nuomonės, kad nieko nėra, čia jau darau prielaidą, kad egzistuoja maišas. Menas jau išmoko maištą ir maišą su maištu susijusių idėjų. Menui dabar reikia išnaudoti nebuvimą. Įtariu, kad žinau, kodėl to klausiate – laikote mane supermaištininku. Bet taip nėra. Mano naudojamos kitokios nei įprasta išraiškos priemonės, temos, ypatingesnė melodika yra tokios todėl, kad geriausiai išreiškia tai, ką noriu pasakyti.

      – Kas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje jus labiausiai siutina?

     
– Neskaitau šiuolaikinės lietuvių literatūros, gerbiu. Bet galiu pasakyti, kas manęs nesiutina, – Donaldas Kajokas, kuris iš esmės yra mano literatūros mokytojas. Tai buvo senokai – jis pasikvietė mane į redakciją ir nagrinėdamas mano poeziją rekomendavo, ką keisti. Panašių atvejų šiais laikais pasitaiko labai retai.

      – Jūsų muzika ir tekstai šliejasi prie avangardinės estetikos. Avangardizmas dažnai pasižymi ir tuo, kad menininkas savo manifestacija ir gyvenimo būdu pats tampa meno kūriniu. Štai jūs sąmoningai slapstotės – slepiate veidą po kaukėmis. Tai irgi tampa pasirodymo, asmens mitologijos dalimi. Ar kada nors sulauksime jūsų veido atidengimo? Koks šio sumanymo tikslas?

     
– Ne, aš ne meno kūrinys. Aš tik žmogus. Vaikštau kaip visi, turiu batus kaip visi. Sulauksite mano veido atidengimo, sulauksite, nors jo ir neslepiu. Taip išreiškiu komuso, kuris sako: turi skambėti garsas, o ne veidas. Garsas bus švaresnis, jei jį atliks tuštuma. S. Richteris tai irgi suprato – koncertavo tik tamsiose salėse, apšvietęs vien klaviatūrą ir tai tik sau, kad matytų, ką spaudžia. Į visa kita jis ragino nekreipti dėmesio, tai darbo procesas, sakė. Tas savo veido visur kišimas yra egoizmas. Įsivaizduokite: atsidaro durys, pro jas įlenda kažkieno veidas ir sako: štai čia – aš, aš kuriu muziką, gerbkite mane. Ar tai neegoistiška? Juk žinoma, kad kūryba ateina ne iš žmogaus ir ne iš jo veido. O jei visgi ir iš žmogaus, tai vadinama kitaip. Argi tas „kitaip“ kūrėjui gali suteikti tai, ką suteikia kūryba? Nekalbu apie tai, ką kūryba duoda klausytojui. Jis vis tiek viską įvertins savaip. Tai, ką kūryba gali suteikti kūrėjui, yra daug svarbiau, nes ji – dvasinis tobulėjimas. Dar dėl kaukės nešiojimo visuomenėje: sunkiausia būna, kai ne vietoje perėjus gatvę prisistato policininkas, liepia mokėti baudą, ir staiga pastebi, kad tu su kauke.

      – Kiek teko pastebėti, savo kūrybos pristatymams dažniausiai renkatės performanso žanrą: skaitote rykliams poeziją, šliaužiate tiltu ir kt. Kokius pačius įsimintiniausius pristatymus esate atlikęs ir kokios reakcijos sulaukėte?

     
– Kaip performanso kompozicijos mokytojas galiu paliudyti, kad jis savaime yra kūryba, o ne tik pristatymas. Geriausi performansai tie, kurių niekas nemato. Manau, geriausią atlikau 1990 m., niekieno nematomas. Tiksliau, niekieno matomas. Kitą, dar geresnį performansą, atlikau kitu metu. Jis yra turbūt pats geriausias. Jo atlikimo laiko, vietos, trukmės ir, svarbiausia, turinio niekada neatskleisiu, nes tai – performanso dalis. Daugiau konkrečios informacijos apie šį performansą rasite internete, aplankę tinklalapį www.PerformansasKurioNiekasNiekadaNemate.lt. Jis neveikia, tačiau tai ir yra tai, ko reikia.

      – Na, bet nesakykite, kad jums visai nė motais aplinkinių reakcija. Manau, savotiško egocentrizmo tiesiog neįmanoma išvengti, jeigu jau kuri ir tą kūrybą, kitaip nei minėtąjį performansą, išleidi į viešumą.

     
– Taip, esu didelis egoistas. Kartais egoizmas tampa didesnis net už mane patį. Kartais jis susimeta su alter ego, o kartu jie yra milžiniško ūgio. Tačiau kai atkalbu alter ego dalyvauti egoizmo užmačiose, žiū – kartu mes tampame didesni už Panevėžio bokštus! Ko nepasakysi apie vokiečių literatūros klasikus.

      – Tiek daug klausinėju apie literatūrą, tad gal verčiau papasakokite apie savo muzikines trajektorijas ir avangardinės muzikos festivalį „Sumirimas“.

     
– Tai platus klausimas, gal galėtumėte jį detalizuoti? Galiu tiesiog atsakyti: taip, kuriu muziką, taip, rengiu festivalį.

      – Tuomet papasakokite, koks buvo jūsų kelias į eksperimentinę muziką?

     
– Vietomis nuostabus, o vietomis ir vingiuotas. Juo eidamas supratau, kad geriau važiuoti dviračiu. Dabar naudoju tai, ką išsivystę vakariečiai naudoja biuruose – gaisrinę.

      – Kokią reikšmę jūsų kuriamai muzikai turi ironija ir sarkazmas?

     
– Retai pasitelkiu sarkazmą arba ironiją. Galbūt kai kas pasakys, jog tai netiesa, bet gal tik 15 procentų mano kūrybos yra sarkastiška – tai dažniausiai popmuzika. Kūryboje mėginu išreikšti rimtus dalykus. Kaip, pavyzdžiui, į klasikinės muzikos kūrinį galėjau įpinti ironiją? Yra rimtų dalykų, kuriuos gerbiu, todėl atitinkamai apie juos ir kalbu.

      – Esate žinomas kaip eksperimentinių festivalių Kaune rengėjas. Kuo „Sumirimas“ skiriasi nuo anksčiau buvusių? Kada jis atsirado ir kokia pagrindinė jo idėja?

     
– „Sumirimas“ gimė 1996 m. Iki šiol ir tęsiasi ta pačia neordinarios idėjos linija. Tos idėjos „vibe“ galite pajusti apsilankę festivalyje.

      – Kaip vertinate dabartinę muzikos situaciją Lietuvoje?

     
– Nevertinu, gerbiu.

      – Už ką gerbiate?

     
– Už jos nuoširdumą, polėkį ir gėrį. Taip pat už meilę ir šviesą.

      – Apie tai, kad Kaunas yra miestas „slaunas“, buvo vienas jūsų „gabalas“. Kokių Kauno privalumų Lietuvos atžvilgiu įžvelgiate? Ar jums čia pakanka vietos savo kūrybiniams sumanymams įgyvendinti ir laisvalaikiui praleisti?

     
– Kaunas – antrasis pagal dydį Lietuvos miestas šalies centrinėje dalyje, Nemuno ir Neries santakoje. Svarbus pramonės, transporto, mokslo ir kultūros centras, Laikinoji sostinė. Kauno apskrities, Kauno miesto savivaldybės, Kauno rajono savivaldybės, arkivyskupijos centras. Taigi nemažai privalumų. Bet, kita vertus, nusikalstamumas aukštas. Kaunas turi tapti Lietuvos avangardo sostine, taip pat Europos ir Paliako avangardo sostine. Vis dėlto čia keblu kokybiškai praleisti laisvalaikį, gerų kavinių, renginių, boulingo klubų, picerijų, kitų krūtų tūso vietų labai trūksta, todėl laisvą laiką visada leidžiu Pasvalyje.

      – Jūs ne tik menininkas, bet dar ir meditacijos mokytojas. Prašau paaiškinti šią savo trajektoriją, kuri įdomiai dera prie kitų jūsų užsiėmimų.

     
– Tai, ką pasakysiu, prašyčiau vertinti ne kaip ironišką atsakymą. Meditaciniuose užsiėmimuose pranešu tik apie demistifikuotą, t. y. tą meditaciją, kuri yra nesektantiška, nevaidinu ekstrasenso ar kokio guru. Apgailestaudamas turiu pastebėti, kad meditacija ir panašūs dalykai tapatinami su nesąžiningumu ir beprasmiu mistifikavimu, nes dažnokai taip ir yra. O iš tikrųjų ji gali pagerinti gyvenimą, mes žinome, kad į ją panašios ir kai kurios Vakaruose sukurtos, moksliniais pagrindais pagrįstos sistemos, pavyzdžiui, autogeninė treniruotė. Esu labiau už mokslinį metodą nei už mistinį. Tiksliau, esu prieš mistinį. Manau, kad sektantiškais būdais dėstoma meditacija gali ir pakenkti. Pats buvau sektoje, tad daugiau nenoriu.

      – Kokias skaitote knygas, kokius filmus žiūrite ir kokią muziką pastaruoju metu klausote? Šis atsakymas smalsesniems skaitytojams turėtų skambėti kaip rekomendacija.

     
– Skaitau „How to Avoid Huge Ships“. Tai neįkainojama dokumentinio pobūdžio knyga, detaliai nurodanti, kaip išvengti didelių gabaritų laivų. Autorius – Johnas W. Trimmeris. Tai – genijus. Šiurpi ir stiprėjanti yra didelių laivų įtaka mūsų gyvenimui. Jų daugybė mūsų visuomenėje, nei televizija, nei kinas nuo jų negali išgelbėti. Apgaulė slypi tame, kad dideli laivai paprastai atrodo spalvingi ir krūti. Tačiau tie, kurie iš arčiau su jais susipažino, liudija, jog dideli laivai – tuščiaviduriai ir bedvasiai. Ši knyga padėjo man išvengti ne vien didelių laivų, bet ir kraštutinio neigiamo požiūrio į juos: išmokau vertinti be pykčio, sąžiningai, nesmerkdamas. Dėl šios knygos įžvalgų esu įsitikinęs, kad mano vaikai, susidūrę su jais, priims protingesnius sprendimus, nei aš, pirmą kartą pamatęs didelius laivus. Filmų pasaulyje žaviuosi „Bonzo Goes to College“. Tai yra pripažintas, geriausias visų laikų filmas.

      – Ir pabaigai. Ko palinkėtumėte lietuvių literatūros kritikams?

     
– Pažinti Kristų. Kristaus pažinimas, patikėjimas Juo yra išsilaisvinimas nuo to, kas kankina šiame pasaulyje.

    Jurga Tumasonytė, "Nemunas", 2013-Bal



(str. perkeltas čia 2013-Bal-26 )