Lietuvoje blogų raganų nėra?

Kai kurie straipsnio netikslumai pataisyti [laužtiniuose skliaustuose].

      Visi girdėjome apie viduramžiais vykdytą inkviziciją, per kurią buvo sudeginta ir nukankinta daug tikrų bei tariamų raganų. Nieko keisto, kad po masinių žudynių išlikusios raganos savo mokslą, vadinamą Wicca, saugojo ir praktikavo tik tarp išrinktųjų. Tačiau ilgainiui situacija pasikeitė — XX a. Wicca, kaip viena pagonybės atšakų, buvo pristatyta ir plačiajai visuomenei. Pagonybės ir raganiškų reikalų subtilybėmis dalijasi Wicca ordinui priklausantis rašytojas, muzikos kūrėjas bei meditacijos dėstytojas Jaras Ramūnas.

      Ar šiuolaikinė pagonybė skiriasi nuo senosios?


      Džiugu, kad šiuolaikinė pagonybė laikosi tradicijų. Tačiau užsienyje jai kartais būdingas naujų nepagrįstų ritualų įvedimas. Tai negerai, nes atitrūkstama nuo pagonybės šaknų. Neatsakingai atliekantieji naujus ritualus gali pri[si]daryti žalos. Turiu omenyje bioenergetinę žalą, kuri gali išsivystyti iki psichologinių bei fizinių negalavimų. Ką jau kalbėti apie poveikį aplinkiniams...

      Galbūt šiuolaikinė pagonybė yra tiesiog mada, kuri traukia žmones galimybe išbandyti keistus ritualus?

      Tai yra rimtas užsiėmimas, nors daug kas priklauso nuo atšakos. Nesvarbu, ar pasirinkta veikla gili, ar paviršutiniška, madinga ar nemadinga. Žinoma, atšaką reikia rinktis stebint, ar praktikuojami veiksmai yra naudingi. Galbūt praktikos veda tik klystkeliais ir labirintais? Bet kokie meditaciniai arba ritualiniai veiksmai sužadina energijas, todėl svarbu, ką su jomis darysite, ir ar jos padės pasiekti tai, ko norite. Tai, kas madinga, nebūtinai yra paviršutiniška.

      Teigiate, kad bet kurį tikėjimą išpažįstantiems žmonėms svarbiausia turėti aiškų tiksIą?

      Reikėtų turėti patyrusį vadovą arba patarėją, kuris Vedose įvardijamas kaip dvasinis mokytojas. Jis pradedančiajam galėtų nurodyti tikslą, svarbiausia — saugotų nuo klaidų. Dažnai nutinka, kad praktikuojantysis nori patenkinti savo egoizmą, o tai nėra gerai.

      Tuomet ar yra praktinė Wicca pusė, kurios naudą būtų galima pajusti kasdienybėje?

      Wicca yra labai praktiška. Jos atšaka, kuriai priklausau, visų pirma rekomenduoja tobulėti dvasiškai: gludinti charakterį, mintis ir emocijas. Tai suteikia vidinės stiprybės ir padeda atrasti gyvenimo tiksIą. Ši Wicca atšaka nėra skirta tik keisti ir valdyti išorinį pasaulį. Siekis valdyti pasaulį būdingas senajai Wicca, kuri panaši į šamanizmą, o kai kurioms jo praktikoms būdingas potraukis tenkinti egoistinius poreikius. Tačiau Wicca nėra juodoji magija. Per Wicca ritualus nedaromi jokie blogio ritualai.

      Wicca nariai buriasi į nedideles grupeles — raganų ratus. Ar jų yra Lietuvoje?

      Taip, yra, bet tie, su kuriais buvau susidūręs, nepatvarūs. Beje, manau, raganos ir raganiai turėtų vadintis reganiais arba reginomis. Kodėl? Todėl, kad žodis „ragana" greičiausiai kilęs nuo žodžio „regėti". [Bet] pasakose raganos ir raganiai yra pikti, blogi. [Tad] galbūt žodis „ragana" kilęs nuo žodžio „ragauti"... Beje, visos dabartinės Lietuvos raganos — labai geros. Tiesa, užsienyje yra piktų raganų. Taigi, jei piktosios raganos persivadintų reginomis, galbūt imtų daugiau regėti ir mažiau pyktų. Pyktis yra savęs naikinimas.

      Manote, kad dabar kai kurios raganos pyksta per daug?

      Tik užsienyje. Sužinojus apie ritualus visada kyla pagunda pataikauti savo tikslams, didžiuotis galia. Nepagalvojama, kad viskas sugrįžta atgal. Tai paprasčiausias karmos dėsnis. Dalis praktikuojančiųjų Wicca į karmos dėsnį nekreipia dėmesio, o kai kurie netgi nežino, kad jis egzistuoja. Wicca atšaka atsižvelgia į karmos dėsnius. Pasak kai kurių šaltinių, karmos iš viso nėra, nes vedose ji įvardijama tik kaip „darbas", o ne atoveiksmis. Tačiau manau, kad atoveiksmio dėsnis tikrai veikia.

      Ar ragana arba raganiumi gali tapti kiekvienas, kuris to nori?

      Prieš tampant ragana reikėtų pagalvoti, ar norima puoselėti savo individualią pasaulėžiūrą ir padėti visų pirma sau, o ne kitiems. Todėl ir rekomenduočiau tapti reginomis, t. y. išmokti ne ragauti, bet regėti. Tačiau norint tapti reginomis, reikia stengtis puoselėti charakterio bruožus ir laikytis disciplinos. Nederėtų kliautis ezoterine literatūra, kuri dažnai rašoma komerciniais tikslais. Atrasti savyje reginą lengviau tiems žmonėms, kurių protėviai buvo žyniai arba jogos praktikai iš Indijos, tačiau Lietuvoje tokių žmonių mažai. Todėl geriau bendrauti su patyrusiais meditacijų vadovais, kurie padės susitvarkyti su savimi.

      Monoteistinės religijos niekina pagonybę. Ar pagonybė irgi niekina monoteistines religijas?

      Deja, šiais laikais konfliktai tarp religijų ir dvasinių bei energetinių sistemų ypač dažni. Kai kurių sistemų atstovai gali konkrečiai pasakyti, kodėl nekenčia kitų sistemų. Visiems, nepriklausomai nuo religijos arba sistemos, reikėtų ieškoti visų pirma to, kas kelia simpatiją. Derėtų labiau stengtis suprasti vieni kitus. Rytuose tai daroma geriau, pavyzdžiui, paplitęs Japonijoje budizmas harmoningai susiliejo su šintoizmu. Budizmas, atkeliavęs iš Indijos į Tibetą, harmoningai susiliejo su bon tradicija, ir taip atsirado Tibeto budizmas. Tačiau Bažnyčia tvirtina, kad Wicca yra blogis. Todėl pastaroji turėtų stengtis, kad Bažnyčia pakeistų nuomonę apie ją. Drįstu daryti prielaidą, kad Bažnyčia irgi turėtų pasistengti, kad Wicca arba kitų sistemų atstovai imtų ją vertinti palankiau. Taigi, į konfliktus reikėtų žiūrėti kaip į ligą, kurią būtina išgydyti. Be to, reikėtų pamąstyti apie pagonybės atkūrimą Lietuvoje. Manau, tam pritartų ir mūsų šalies etnologai. Lietuviai buvo kovingi ir drąsūs tik tada, kai turėjo savo religiją. Tai natūralu — tauta, kuri supranta, kad turi ką nors išskirtinio, labiau save gerbia. Atkūrimą reikėtų atlikti remiantis mokslo principais, pavyzdžiui, įsteigiant laikiną religijos institutą, pavyzdžiui, tokį, koks buvo Japonijoje. Mokslininkams taip pat reikėtų nemažai padirbėti: atkurti pagrindinius religijos principus, ritualus, šventyklas ir pan. Taip pat vertėtų sudaryti mokymo programas naujiems žyniams ir jas baigus juos skirti į šventyklas. Manyčiau, kad naujoji religija turėtų būti humaniškesnė, atsisakyti dabartiniams laikams nederančių apeigų. Tai būtų neįprastas įvykis pasaulio istorijoje, kuris greičiausiai niekada neįvyks. Beje, naujoji pagonybė [ne]turėtų pakeisti krikščionyb[ės] — šios religijos galėtų gyvuoti kartu.

      Sakote, kad panašumų ieškojimas padėtų sukurti taikius santykius? Sunku patikėti, kad Bažnyčios atstovai galėtų ignoruoti, pavyzdžiui, su velniu ir blogiu tapatinamą Raguotąjj Dievą.

      Ragai — tik simbolis. Bažnyčios šventieji irgi vaizduojami su aštriais ginklais. Svarbiausia atkreipti dėmesį į realybę. Tarkime, ar Bažnyčios bendruomenė tikrai laikosi 10 Dievo įsakymų, o Wicca atstovai išlaiko harmoniją? Abiem pusėms reikėtų stengtis, kad vieni apie kitus galėtų atsiliepti tik gerai. Vertėtų pagalvoti, kiek krikščionys vargo dėl kryžiaus ir kiek Wicca bendruomenė — dėl durklo. Taip pat derėtų pamatyti, kad kryžius ir durklas yra tokios pat formos. Vadinasi, tai tradicijos, galinčios rasti panašumų. Bažnyčia yra kelias į Dievą, Wicca — kelias į natūralumą. Taigi, natūralumas gali būti suprantamas kaip Dievas. Be to, šios tradicijos turi ir kitų panašumų: abi laikosi ritualų, per juos ištaria tam tikrus žodžius, naudoja altorių, atlieka tam tikrus judesius ir pan. Dalis abiejų pusių atstovų pasakytų, kad dialogo ieškojimas neduos jokios naudos. Tačiau bendrumų ieškojimas padeda sukurti pagarbią tvarką, kurioje nelieka vietos beprasmybei, švaistymuisi neigiamais žodžiais ir energijomis. Beje, atkreipkime dėmesį į tai, kad Jonas Paulius II atsiprašė už inkviziciją. Tad dabar galbūt panašų žingsnį reikėtų žengti ir Wicca žmonėms?

    Irmina Žukauskaitė, "Būrėja", 2013-Geg (Nr. 5, 127)







(str. perkeltas čia 2013-Bal-26)