Fuga

    – Dieve, – tarė Johanas ir atsigręžė į poliruotą metalo plokštę, į kurią žiūrėdamas matuodavosi peruką, – kokia palaima.
   – Dieve, – jis nusigręžė į sieną. Gerokai papilkėjęs perukas kabojo ant kablio. – Tai prakeikimas. Ką tik prisirijau riešutų. Mano kūnas pilnas jėgų, išmušė ketvirta valanda nakties, aušta rytas. Aš stebiu jį ir mąstau apie nemigą ir pabudimą dienai pasibaigus... Greičiausiai muzikantai vėl sakys: kompozitoriau, koks puikus ciklas! Melagiai. Jų grojimas dvelkia daroma karjera, jie nesupranta, ką groja ir ką liečia stygomis.
    Fugos vidurinei daliai prireikė pusės nakties. Žvakė apšvietė natų popieriaus šūsnį.
    – Ji kuriama pagal taisykles, – kalbėjo Johanas metalo plokštei, – fuga pradedama nuo temos, atliekamos be pritarimo. Tai ne tradicija, tai ritualas. Pasaulis sukasi pagal fugos matematikos taisykles. Chiromantinės linijos – kaip fugos plėtotė. Žvaigždės juda skambėdamos kaip fuga.
    Jau kuris laikas galvoje nesustodama aidėjo atbula tema. Johanas papurtė galvą.
    – Kai pirmą kartą išgirdau fugą vidumi, – tarė jis, – pajutau, kaip mane užvaldo kažkas, ką žmonija tarėsi žinanti, bet seniai užmiršo. Ji skambėjo po kaukolės kaulu, giliau nei ausys, ten, kur brolija žino esant krištolo rūmus... Tai tas pat, kaip ryti ausimis žemės riešutus.
    Johanas atsistojo ir pašokinėjo, tačiau tema nenutilo. Jam kilo noras niūniuojant jai diriguoti. Johanas nužingsniavo į virtuvę. „Fugos stalą pakeičiu į žemės riešutų stalą“, – pagalvojo jis ir pasilenkė. Po stalu gulėjo į mažus maišelius supilti riešutai. Tai nuo kandžių. Nors kažin ar jos susidomės šiais Aukščiausiojo tvėriniais, pailgais it natos. Johanas atrišo maišelį ir ėmė lukštenti riešutus.
    Nėra reikalo lankyti prekeivių, kai po stalu keliasdešimt kilogramų riešutų. Neišgliaudytas riešutas panašus į akordo kekę ir į nosį poliruotoje metalo plokštėje. Išgliaudytas – į sulipusias tonikos primą, terciją ir kvintą. Rašydamas jis kartais jaučia jų skonį. Johanas krestelėjo galvą. Temos aidas pamažu silpo.
    – Fuga įlindo vidun ir neišlenda, – konstatavo Johanas, – turiu pats ją palikti, eidamas prie stalo virtuvėje. Palik fugą, neignoruok natūralaus kitimo, nes ji tave nukankins. Nepraleisk momento, kai natas reikia pakeisti riešutais. Net vidury nakties, kai valgyti nepatartina.
    Johanas grįžo prie fugos stalo ir paėmė natų lapą. Ranka virpėjo. Ėmus virpėti visam kūnui, Johanas metė lapą ir išėjo į lauką.
   

Tai tik ištrauka. Visas apsakymas - Ramūno Jaro knygoje „Dzen dzen“.
Dar ištraukų?