Šoko Terapija

    Labas rytas! Tai jau ankstyvas rytas!
    Jis atsibudo plačiai ir nusižiovavo. Jo vardas – Stebėtojas Steponas, virtuvėje jis užvirė vandenį. Atidaręs langą pamatė žmogaus didumo šunį, už kampo – pranykstančio sijono kraštą. Šuo šnypščiojo uosdamas žolę – juodas žaliame fone. Stebėtojas paliko langą atidarytą.
    Steponas truktelėjo viryklės rankenas – ko taip ilgai verda – ir patraukė į vonią, čia žvilgtelėjo aukštyn, žvilgtelėjo žemyn ir valėsi dantis. Ranka tekėjo vanduo, lašėjo ant žemės.
    Vonioje Steponas rėžė filosofinę kalbą savo atvaizdui veidrodyje. Žodžiai sunkiai lindo pro šepetuką, bet Stebėtojas žėrė juos kaip skiedras.
    Stepono monologo fragmentas:
    – Aš žinau šit ką – geriausias būdas apsaugoti dantis nuo naujos nešvarumų plėvės yra laiku išsitraukti šepetuką! Taip pat ir dėl minčių! Jie jau gulės bejėgiai, prislėgti laiku nenuvalytų minčių ieškos smarkių kaip griaustinis žaibų, o aš tik išsitrauksiu iš kišenės šepetuką! Tai - skirtumas tarp manęs ir jų, – Steponas dūrė pirštu į veidrodį, blykstelėjo keista šviesa.
    Stebėtojas išgirdo, kaip už sienos sugirgždėjęs praslinko liftas.
    Steponas susiraukė ir atsiminė šios nakties sapną, kuriame jis žvilgtelėjo į laikrodį ir krūptelėjo.
    – Jau pusė trijų! – tarė Steponas ir nekantriai sutrepsėjo. Gatvių dvokas sukosi aplink skvernus.
    Steponas pasileido bėgti ir atsidūrė autobusų stotelėje, netoli smygsojo stulpas su skardos stačiakampiu, smarkiai sūkuriuojančiu mašinų sukeltame vėjyje. Steponas net nežvilgtelėjo į jį.
    - Greičiau, greičiau, - kalbėjo jis, lipdamas į autobusą.
    Paskui Steponas atsibudo ir nusižiovavo.
    Vanduo be garso kapsėjo į kriauklės skylę, ir naktis buvo jau seniai pasibaigusi, – tai buvo rytas. Tai jau ankstyvas rytas!
    – Aš eisiu į miestą! – išsišiepdamas sušuko jis. – Kur paskyriau pasimatymą Terapijai! – tarė Steponas ir ėjo.
    Aplinkui geso brūkšniuoti namų langai, iš stogų kyšojo antenos, kai kur augo medžiai, tačiau pliki, be lapų, – buvo žiema, dvidešimtojo amžiaus galas. Čia pat ritosi mašinos – mašina puiki, ratai nuostabūs – sėdintieji už vairų linksmai kraipė galvas ir plazdeno vėliavėlėmis. Džeržgiantys dūmė sunkvežimiai – jie, skleisdami dūmų ir kamuolių gūsius.
    Gatvėje buvo sunku kvėpuoti, girdėjosi kaukšintys pėsčiųjų žingsniai, nesigirdėjo tačiau jų žvilgsnių dzingsėjimo.
    Stebėtojas Steponas, vienintelis šioje tuštumoje, elgėsi anachronistiškai – jis stebėjo tai, kas dedasi aplinkui. Jis netgi muziką mėgo kelių amžių ar tūkstantmečių senumo, parašytą žmonių, staiga pamačiusių vandenį arba bokštus. Autoriai turėjo vardus, atitinkančius jų veidus – raukšlėtus arba įsitempusius, žiūrinčius į savo rankas. Arba stingstančius už dvigubų langų. Jų balsai skambėdavo iš sutrūkusių juostų arba tamsių plokštelių – sunkiai atpažįstami.
    Stebėtojas ėjo ir švaistėsi mintimis. Paskui perlipo per tvorą ir priėjo stulpą su skardos stačiakampiu, besivartaliojančiu vėjyje. Čia sustodavo autobusai, kurių viduje geriau neatsidurti.
    Autobusas sustojo ir Stebėtojas atsidūrė viduje. Jį suspaudė susiraukšlėję, tarsi rauginti žmonės.
    Po kurio laiko miesto centre jis iškrito iš autobuso ir šiek tiek atsipūtė.
    – Kokia laimė, – tarė Steponas, – kokia laimė, tuoj aš išvysiu Terapiją.
    Jis priėjo prie storo apžvalgos bokšto ir įlipo į stiklinį, aptaškytą smulkiais purvo taškeliais liftą, paspaudė rankenėles. Liftas girgždėdamas pajudėjo. Steponas užvertė galvą. Terapija jau buvo ten, – ji matėsi iš apačios,
    Steponas nuleido akis. Liftas sustojo, pasislinko į šoną, vėl ėmė kilti. Miestas leidosi, ir Steponas įsmeigė akis į horizontą – gal pamatys lauką. Deja, tą dieną dūmų rūko daugiau nei kada nors.
    Stebėtojas krūptelėjo tarsi pervertas ieties. Terapija žiūrėjo į jį iš viršaus. Steponas užsimovė pirštines, kad atrodytų galantiškiau.
    Liftas sugirgždėjo ir sustojo. Stebėtojas pasuko rankenėlę, durys atsidarė.
    – Labas, Terapija, - tarė jis.
    – Kiekgi galima tavęs laukti, – tarė Terapija, – be to, anksti susitikinėti nenormalu.
    – Aš vėluoju? – paklausė jis.
    – Taip, vėluoji.
    Čia Stebėtojas turėjo išsitraukti laikrodį ir pasitikslinti, kiek pavėlavo, tačiau jis nesinešiojo tikro laikrodžio. Jis turėjo žaislinį, sukant jo rankenėlę už stikliuko judėjo iš karto abi rodyklės. Terapija žinojo tai, be to, ji nešiojosi tikrą, kišeninį laikrodį – pasidabruotą, su dzingt ir atšokančiu dangteliu.
    – Atleisk, – tarė Steponas, – užsigalvojau kildamas liftu.
    Terapija stovėjo ir laukė. Stebėtojas pasiūlė:
    – Gal eime pasižvalgyti po miestą?
    – Kad ir iš čia viskas matosi, – Terapija parodė pirštu į rūkuose paskendusius pastatus.
    – Atrodo, kad nesimato, – tarė Steponas.
    Kalba nesimezgė. Tiesą sakant, niekada ji su Terapija ir nemizgo. Todėl Stebėtojas kaip visada ėmėsi monologo:
    – Laukus užstoja gatvių smarvė. Be laukų gali įsivaryti depresiją. Leiskimės žemyn nusigręžę nuo šio vaizdo. Geriau žinoti, kad jie tikrai yra, ir juos įsivaizduoti.
    Terapija nesidomėjo laukais. Steponas žiūrėjo į jos veidą ir mirkčiojo.
    Miesto aukščiausiame pastate dingtelėjo varpas, pritaisytas prie laikrodžio mechanizmo. Žmonės išgirdo jį ir tarė:
    – Jau vidurdienis. Nuo šiol sakysime vienas kitam „gerą dieną“.
    Bet diena buvo ūkanota.
    – Žinai, vaikeli, – tarė Steponas, monologų mėgėjas, – eisime mes su tavimi į kavinę, išgersime karštai verdančios kavos, žiūrėsime kaip sklaidosi jos dūmai prie lubų ir leisime jai tekėti gerklėmis. Ir kalbėsime apie meilę, amžiną kaip Žemė. Kaip Žemės planeta ir šachtos, smingančios į jos vidurius. O juk nieko baisaus Žemei tos šachtos. Jai tai tik smulkios adatukės – nieko daugiau.
    Terapija gūžtelėjo pečiais. Palaidi plaukai bangavo jai ant pečių... Štai tokia buvo Terapija.
    Iš tikrųjų ji tik ir tetroško nuveikti kažką naujo, naujo patirti. Tai jai vis nepavykdavo. Grįžusi namo iš kokios nors mėsmalės, ji grėsmingai daužydavo sienas sugniaužtais pirštais, rėkdavo:
    – Kodėl aš nenuveikiau nieko naujo, naujo nepatyriau?!
    Liftas sugirgždėjo ir pajudėjo žemyn. Apžvalgos aikštelė – tai šen, tai ten pagerbta žmonių kojų – tolo nuo jų į dangų.
    Jie ėjo gatve. Steponas slystelėjo. Štai toks buvo Steponas.
    Kavinė šurmuliavo dūmuose, panašiuose į tuos, kurie sklandė gatvėje. Visur čia juodavo kavos skystis.
    – Štai, pagaliau, Terapija, mes sėdime už vieno stalo, – tarė Steponas, sėdėdamas už vieno stalo su Terapija. – Štai, pagaliau, galime paimti vienas kitą už rankų ir mirksint žvakei mirksėti viens kitam paslaptingus ženklus.
    Steponas neužsakė kavos. Tai neatitiko taisyklių. Terapija sunerimo.
    Todėl ir ji vėliau pasielgė ne pagal taisykles.
    Čia priėjo barmenas:
    – Laba diena. Linkiu maloniai praleisti laiką. Ko pageidautumėt?
    – Arbatos, – atsakė Steponas.
    – Kaip tai arbatos, – tarė barmenas susierzindamas, darydamas keistus judesius pirštais, – čia gi kavinė.
    – Atleiskite, arbata mažiau kainuoja.
    Barmenas dingo.
    – Terapija, – tarė Steponas, – štai dar kas...
    Tuo metu barmenas keršydamas pernelyg staigiai suktelėjo magnetofono rankeną, kavinė subliuvo.
    – CHA-A! – šaukė garsiakalbiai, – CHA, ANA-A, CHA!!!
    Muzika pritilo, bet Steponas jau buvo praradęs amą.
    – Taip, – burbtelėjo jis, – taip.
    Terapija sėdėjo ir laukė. Steponas tapo niūrus, padėjo smakrą ant dviejų kumščių, sudėtų viens ant kito.
    – Terapija, – tarė jis. – Papasakosiu tau istoriją-mintį, atėjusią man šįryt į galvą. Žmonės – atėjo man ta mintis – yra sudėtingi. Jų kojos tik dvi, ir kopdami į kalną purvinais šlaitais, jie pastato vieną koją ir ji laikos tvirtai, jie pastato antrą ir jei ši paslysta, ir jei pirmoji taip pat, kabindamiesi žemės, dardėdami nešvariu žvyru – buvę nesulaikomai didingi sutvėrimai – jie guli. Kaip jie gali judėti tokiu primityviu būdu – viens du, viens du – kai aplinkui šitiek purvo? Tai jiems nedaro garbės kaip proto nešėjams.
    „Nusikalbėjo“, – pagalvojo Terapija.
    Steponas ėmėsi arbatos. Terapija sėdėjo perkreipusi lūpas, žiūrėjo į jį. Jam tapo nejauku. „Kodėl ji taip elgiasi“, – galvojo.
    Jam ėmė gimti mintys apie būrimą iš arbatos tirščių.
    Staiga pro duris įėjo dar viena lankytoja. Apsižvalgiusi raudonomis akimis, pamatė Terapiją.

Tai tik ištrauka. Visas apsakymas - Ramūno Jaro knygoje „Dzen dzen“.
Dar ištraukų?