Ramūnas Jaras
Terapija Vortova
apsakymas
Terapija Vortova gimė 1971 metų pabaigoje Kaučio mieste. Tai buvo labai graži mergaitė.
– Vaje! – sušuko jos motina, kartą pamačiusi dukrelę prieš veidrodį, besipuikuojančią gražute baline suknute. – Terapija! Tu būsi nuostabi nuotaka!
Terapijos vardą motina davė jai dėl fonetinio skambesio.
– Man labai patiko vardo skambesys, – tarė kartą Terapijos motina draugei, sėdinčiai kartu su ja prie stalo ir klausiančiai, kodėl ji davė Terapijai vardą Terapija. Jos pamažu sriūbčiojo arbatą.
Terapija paūgėjo ir įstojo į grožio mokyklą. Gyvenimas plaukė jaukiai ir ramiai.
Ir kaip gerai, kad jo nesudrumstė štai šis nemalonus įvykis...
Kartą Terapija ėjo tamsiomis miesto gatvėmis namo. Ji ką tik baigė grožio repeticiją ir skubėjo kuo greičiau sugrįžti į jaukų butą ir įsijungti televizorių. Ji nemėgo vaikščioti viena. („Kvailystė, – kartą ji tarė draugei, sėdinčiai kartu su ja prie stalo ir klausiančiai, ar ji irgi nesupranta vienuolių, – aš negaliu suprasti vienuolių, gyvenančių kalnuose, lūšnose ar urvuose. Kaip jie gali gyventi vieni?!“ Jos sriūbtelėjo arbatos.)
Žemę gaubė naktis, dangus tamsavo be mėnulio ir žvaigždžių, namai stūksojo pilki, apskretę tamsa.
Iš už kampo išniro žmogus. Terapiją nudiegė išgąstis, ji sustojo. Žmogus žiūrėjo tiesiai į ją, stovėjo pakėlęs antakius, pernelyg trumpu balintos kavos spalvos paltu, jo ilgi plaukai buvo perskirti per vidurį. Terapija įkvėpė oro ir nusprendė lyg niekur nieko žingsniuoti toliau. Tačiau žmogus pasivijo ją ir ėmė kažką garsiai šnabždėti.
Terapija sustojo.
– Ko tu nori?! – ištarė tvirtai.
– Tai yra gyvuliškas vaikščiojimas ir gyvuliškas kalbėjimas, – šnabždėjo žmogus. – Nesiūlyčiau dainuoti, nesiūlyčiau vartytis lovoje. Tūkstančius metų matęs sustingęs medis už miesto ribų todėl ir sustingęs, kad nė vienas jo žvilgsnių nėra aprašytas...
Terapija pasileido bėgti. Dar kiek, ir šis atsitikimas sudrums jos gyvenimą! Ji atsigręžė – žmogus sėdėjo ant šaligatvio krašto, susiėmęs rankomis galvą.
– Kokių idiotų esama šiame mieste, – tarė Terapija, sukdama į pažįstamą tarpuvartę.
Grįžusi namo ji įsijungė televizorių. Kaip tik rodė laidą apie grožio mokyklą, kurioje ji mokėsi.
Terapija šypsodamasi žiūrėjo į save, sėdinčią viename iš suolų.
– Svarbiausia šiuolaikinėms merginoms yra grožis, – kalbėjo gražios figūros dėstytoja. Deja, dėstytojos veidas nebuvo gražus. Ji buvo panaši į velnią. – Pažiūrėkite į senmerges, šitaip nusiritusias, įsidarbinusias asfalto lygintojomis! Jos ir mirė kaip asfalto lygintojos! Jų oranžinės palaidinės tikrai nepaprastos, tačiau kas po tais drabužiais? Ogi figūra, greičiau primenanti akmenį nei žmogaus kūną! Viskas prasideda nuo gražios figūros.
Drabužiai negali jos pakeisti. Graži figūra laiduoja tai, kas gyvenime svarbiausia – vyriškosios lyties atstovų dėmesį. Tik turėdamos gražią figūrą, galėsite pasirodyti jiems nuogos. Tik turėdamos gražią figūrą, galėsite užsitikrinti tai, dėl ko mes ir gimėme šioje žemėje – gražų gyvenimą.
Viena mokinių pakėlė ranką ir paklausė:
– Jūs daug kalbate apie gražią figūrą. O kada kalbėsime apie veido grožį?
Dėstytoja rėžė mokinei antausį.
– Protas irgi yra svarbus elementas moters gyvenime, – kalbėjo proto ir iškalbos dėstytoja kitoje klasėje, – netinkamai naudodamos savo proto gebėjimus, nepasieksite teigiamo rezultato. Tarkime, jus iš gero automobilio kalbina nepažįstamas vyriškis, o jūs nežinote, ką atsakyti, murmate apie jo šukuoseną. Atminkite svarbiausia – protas reikalingas, kad tiksliai išsiaiškintume, ko nori iš jūsų kalbantis vyriškis ir ką su tuo daryti. Taip pat protas skirtas formuoti klausimams. Pavyzdžiui: „Ar tai jūsų automobilis?“ Arba: „Girdėjau apie jūsų, kaip vadybininko, veiklą – apie nuostabesnius laimėjimus nesu girdėjusi“.
– Taip pat mokykloje skaitomos gražių drabužių, sekso, gražios laikysenos, gražios eisenos, povedybinio gyvenimo paskaitos, – tarė televizijos laidos vedėja.
Baigusi grožio mokyklą, Terapija Vortova ištekėjo už pečiuito ir įtakingo Miesto pramonės skyriaus viršininko ir gyveno su juo trijų aukštų name su balkonu į gražią, automobiliais srūvančią gatvę. Terapija Vortova virto Terapija Byrdaroviene, ir ji šypsojosi, eidama gatve su vyru už parankės arba sėdėdama priekinėje automobilio sėdynėje. Terapija įgyvendino grožio mokyklos patirtį, po kelerių metų apvainikavusi gyvenimą net trimis gražučiais kūdikiais – dviem mergytėmis ir berniuku. Daugelio draugių nuomone, ji pasiekė pritrenkiančiai daug.
Terapijos gyvenimas tapo grakštus ir jaukus tarsi gulbės sparnas. Ji keldavosi kas rytą anksčiau už vyrą, ruošdavo jam skanius pusryčius ir lydėdavo į darbą. „Nepalįskit po mašina!“, – šūkteldavo pro langą savo vaikams, einantiems į grožio ir jėgos mokyklas. Paskui vaikščiodavo po namus, laistydavo gėles balkone, žiūrėdavo televizorių ir siuvinėdavo. Kai apie keturioliktą valandą namo grįždavo vyras, ant stalo jau garuodavo pietūs. Terapija sėdėdavo priešais ir žiūrėdavo, kaip jis į ūsuotą burną šakute kelia jautieną. Vyrui išėjus, ji šiek tiek nusnūsdavo dvigulėje lovoje, paskui vėl siuvinėdavo, grįždavo vaikai, ji liepdavo jiems eiti ruošti pamokas ir žiūrėdavo televizorių. Vakare, parėjus vyrui, ji gamindavo vakarienę, o paskui, kartu pabuvę priešais televizoriaus ekraną ir pažiūrėję laidas visai šeimai, jie eidavo miegoti.
Terapija buvo netipiška moteris. Ir ne vien todėl, kad turėjo gražią figūrą ir dailų tarsi mėnulis užpakalį. Ji kitaip negu kitos galvojo apie mirtį.
– Vaje! – sušuko jos motina, kartą pamačiusi dukrelę prieš veidrodį, besipuikuojančią gražute baline suknute. – Terapija! Tu būsi nuostabi nuotaka!
Terapijos vardą motina davė jai dėl fonetinio skambesio.
– Man labai patiko vardo skambesys, – tarė kartą Terapijos motina draugei, sėdinčiai kartu su ja prie stalo ir klausiančiai, kodėl ji davė Terapijai vardą Terapija. Jos pamažu sriūbčiojo arbatą.
Terapija paūgėjo ir įstojo į grožio mokyklą. Gyvenimas plaukė jaukiai ir ramiai.
Ir kaip gerai, kad jo nesudrumstė štai šis nemalonus įvykis...
Kartą Terapija ėjo tamsiomis miesto gatvėmis namo. Ji ką tik baigė grožio repeticiją ir skubėjo kuo greičiau sugrįžti į jaukų butą ir įsijungti televizorių. Ji nemėgo vaikščioti viena. („Kvailystė, – kartą ji tarė draugei, sėdinčiai kartu su ja prie stalo ir klausiančiai, ar ji irgi nesupranta vienuolių, – aš negaliu suprasti vienuolių, gyvenančių kalnuose, lūšnose ar urvuose. Kaip jie gali gyventi vieni?!“ Jos sriūbtelėjo arbatos.)
Žemę gaubė naktis, dangus tamsavo be mėnulio ir žvaigždžių, namai stūksojo pilki, apskretę tamsa.
Iš už kampo išniro žmogus. Terapiją nudiegė išgąstis, ji sustojo. Žmogus žiūrėjo tiesiai į ją, stovėjo pakėlęs antakius, pernelyg trumpu balintos kavos spalvos paltu, jo ilgi plaukai buvo perskirti per vidurį. Terapija įkvėpė oro ir nusprendė lyg niekur nieko žingsniuoti toliau. Tačiau žmogus pasivijo ją ir ėmė kažką garsiai šnabždėti.
Terapija sustojo.
– Ko tu nori?! – ištarė tvirtai.
– Tai yra gyvuliškas vaikščiojimas ir gyvuliškas kalbėjimas, – šnabždėjo žmogus. – Nesiūlyčiau dainuoti, nesiūlyčiau vartytis lovoje. Tūkstančius metų matęs sustingęs medis už miesto ribų todėl ir sustingęs, kad nė vienas jo žvilgsnių nėra aprašytas...
Terapija pasileido bėgti. Dar kiek, ir šis atsitikimas sudrums jos gyvenimą! Ji atsigręžė – žmogus sėdėjo ant šaligatvio krašto, susiėmęs rankomis galvą.
– Kokių idiotų esama šiame mieste, – tarė Terapija, sukdama į pažįstamą tarpuvartę.
Grįžusi namo ji įsijungė televizorių. Kaip tik rodė laidą apie grožio mokyklą, kurioje ji mokėsi.
Terapija šypsodamasi žiūrėjo į save, sėdinčią viename iš suolų.
– Svarbiausia šiuolaikinėms merginoms yra grožis, – kalbėjo gražios figūros dėstytoja. Deja, dėstytojos veidas nebuvo gražus. Ji buvo panaši į velnią. – Pažiūrėkite į senmerges, šitaip nusiritusias, įsidarbinusias asfalto lygintojomis! Jos ir mirė kaip asfalto lygintojos! Jų oranžinės palaidinės tikrai nepaprastos, tačiau kas po tais drabužiais? Ogi figūra, greičiau primenanti akmenį nei žmogaus kūną! Viskas prasideda nuo gražios figūros.
Drabužiai negali jos pakeisti. Graži figūra laiduoja tai, kas gyvenime svarbiausia – vyriškosios lyties atstovų dėmesį. Tik turėdamos gražią figūrą, galėsite pasirodyti jiems nuogos. Tik turėdamos gražią figūrą, galėsite užsitikrinti tai, dėl ko mes ir gimėme šioje žemėje – gražų gyvenimą.
Viena mokinių pakėlė ranką ir paklausė:
– Jūs daug kalbate apie gražią figūrą. O kada kalbėsime apie veido grožį?
Dėstytoja rėžė mokinei antausį.
– Protas irgi yra svarbus elementas moters gyvenime, – kalbėjo proto ir iškalbos dėstytoja kitoje klasėje, – netinkamai naudodamos savo proto gebėjimus, nepasieksite teigiamo rezultato. Tarkime, jus iš gero automobilio kalbina nepažįstamas vyriškis, o jūs nežinote, ką atsakyti, murmate apie jo šukuoseną. Atminkite svarbiausia – protas reikalingas, kad tiksliai išsiaiškintume, ko nori iš jūsų kalbantis vyriškis ir ką su tuo daryti. Taip pat protas skirtas formuoti klausimams. Pavyzdžiui: „Ar tai jūsų automobilis?“ Arba: „Girdėjau apie jūsų, kaip vadybininko, veiklą – apie nuostabesnius laimėjimus nesu girdėjusi“.
– Taip pat mokykloje skaitomos gražių drabužių, sekso, gražios laikysenos, gražios eisenos, povedybinio gyvenimo paskaitos, – tarė televizijos laidos vedėja.
Baigusi grožio mokyklą, Terapija Vortova ištekėjo už pečiuito ir įtakingo Miesto pramonės skyriaus viršininko ir gyveno su juo trijų aukštų name su balkonu į gražią, automobiliais srūvančią gatvę. Terapija Vortova virto Terapija Byrdaroviene, ir ji šypsojosi, eidama gatve su vyru už parankės arba sėdėdama priekinėje automobilio sėdynėje. Terapija įgyvendino grožio mokyklos patirtį, po kelerių metų apvainikavusi gyvenimą net trimis gražučiais kūdikiais – dviem mergytėmis ir berniuku. Daugelio draugių nuomone, ji pasiekė pritrenkiančiai daug.
Terapijos gyvenimas tapo grakštus ir jaukus tarsi gulbės sparnas. Ji keldavosi kas rytą anksčiau už vyrą, ruošdavo jam skanius pusryčius ir lydėdavo į darbą. „Nepalįskit po mašina!“, – šūkteldavo pro langą savo vaikams, einantiems į grožio ir jėgos mokyklas. Paskui vaikščiodavo po namus, laistydavo gėles balkone, žiūrėdavo televizorių ir siuvinėdavo. Kai apie keturioliktą valandą namo grįždavo vyras, ant stalo jau garuodavo pietūs. Terapija sėdėdavo priešais ir žiūrėdavo, kaip jis į ūsuotą burną šakute kelia jautieną. Vyrui išėjus, ji šiek tiek nusnūsdavo dvigulėje lovoje, paskui vėl siuvinėdavo, grįždavo vaikai, ji liepdavo jiems eiti ruošti pamokas ir žiūrėdavo televizorių. Vakare, parėjus vyrui, ji gamindavo vakarienę, o paskui, kartu pabuvę priešais televizoriaus ekraną ir pažiūrėję laidas visai šeimai, jie eidavo miegoti.
Terapija buvo netipiška moteris. Ir ne vien todėl, kad turėjo gražią figūrą ir dailų tarsi mėnulis užpakalį. Ji kitaip negu kitos galvojo apie mirtį.
Tai tik ištrauka. Visas apsakymas - Ramūno Jaro knygoje „Dzen dzen“.
Dar ištraukų?
