Toiški ave makomen

    Jurgis pabunda ryte, sustenėjęs pakelia nuo pagalvės galvą, atsisėda ir įremia žvilgsnį į dulkių kamuolį kampe. Pačiupinėja žiedą – juodą ratuką nuo aštuonių milimetrų kino juostos, kurį vaikystėje per vestuves prie transformatoriaus užmovė Julija.
    Prieš kelerius metus žiedas netyčia įkrito į klozetą. Sukišęs ranką į unitazo vamzdį, Jurgis ištraukė žiedą – bet kartu su riešą apsivijusia gliaumėta ruda virve. Jonas ir Paulius sakė, kad tai gelbėjimo virvė ir kad visi dvidešimt jos metrų yra iki mikrono sinchronizuoti su Tuo. Tai, kad ji stebuklingai atsirado ant rankos, kažką reiškia. Visi „Gyvenimo bendrijos“nariai, siekiantys emocinio ryšio su išėjusiaisiais, jas turi.
    Jurgis čiupteli virvę ir įjungia televizorių. Rodo gražiausios moters konkursą. Viena dalyvė džiaugiasi panašumu į žinomą politinį veikėją, kita turi labai gražias alkūnes, dar kita plečia nepaprastas akis – didumo sulig tamsiais ir giliais tvenkiniais, burbuliuojančiais nakty...
    Tarp žiūrovų sėdi ankstesnių konkursų nugalėtojos, pavydžiai žiūrinčios į kandidates, tempiančios veido raumenis, kad sušvistų tik joms būdingomis šypsenomis. Kameros akis slenka senųjų gražuolių veidais: kuo toliau, tuo šypsenos niūresnės, vėjų nugairintos. Eilės gale nugalėtojos ne tik šypsosi, bet ir šnypščioja į nosines, modamos iš vežimėlių.
    Į sceną išvedama dar gyva likusi seniausia, prieš keturiasdešimt metų išrinkta gražuolė – kretanti, prilaikoma dviejų stambių ir grakščių vyrų. Ji paskelbia nugalėtoją, toji prisidengia burną ir tūpčiodama klykia, paskui jos skruostais rieda ašaros. Apsiverkia ir senutė.
    – Vaikeli, – pradeda ji, bet netikėtai suskambęs respublikos himnas ją nutildo.
    Po pasirodymo senosios gražuolės duoda interviu:
    – Aš, – taria viena, – į estradą išlipau būdama dar visai jaunutė. Seniai tai buvo... Viešpatie, kiek metų... Aš pergyvenau viską: abiejų krūtų vėžį, kurį išoperavo. Ilgus kultūrizmo metus, kai taisiau ligos paveiktą krūtinę...
    Jurgis perjungia kanalą ir mato, kaip vyras, nusiskutęs greita ir sudėtingai veikiančia mašinėle, leidžiasi bučiuojamas paslaptingai į vonią lipančios moters, kuri ta pačia mašinėle skutasi kojų gyvaplaukius.
    Jurgis apsirengia, susivynioja virvę ir išeina į gatvę. Julija iš karto sustoja priešais – panešiotu languotu paltu, suveltais plaukais:
    – Labas, Jurgi. Kur skubi?
    – Klaidžioju gatvėmis, – Jurgis gūžiasi nuo jos žvilgsnio, – Šiandien mano gimimo diena. Tik neaišku, kiek sukako.
    – Gimimo diena? – nustemba Julija, įsikimba jam į parankę ir įtempia į parduotuvę. – Žinau, kad tau nerūpi gimimo dienos. Bet už tai man rūpi. Todėl, – Julija mosteli į prekystalį, – begalė prieš tave daiktų, išsirink dovaną.
    Jurgis nusijuokia ir rodo į p*rnografines kortas. Pamatęs Juliją, tiesiančią pardavėjui pinigus, nori ją sustabdyti, bet pavėluoja.
    – Tu juk norėjai jų, ar ne? – klausia Julija gatvėje. Jurgis pakelia antakius ir tyli.
    – Juk norėjai, ar ne? – Julija tiria jį žvilgsniu, vyptelėjusi įbruka kortas ir lipa į autobusą, palikdama Jurgį dulkėse. Jis pabando vyptelėti kaip Julija, grįžta į parduotuvę ir įsigyja bulvių.
    Namuose skusdamas jas įsipjauna nykštį. Įsikiša jį burnon, bet tuoj pat ištraukia, meta peilį ir sustingsta, nes rankos – jos staiga sudžiūvo ir susiraukšlėjo.
    Jurgis išsižioja, užsičiaupia, žvilgteli į šaldytuvą, atsigręžia į veidrodį ir mato save susenusį ir žilą.

Tai tik ištrauka. Visas apsakymas - Ramūno Jaro knygoje „Dzen dzen“.
Dar ištraukų?