Visalis

    Už lango kažkas stenėdamas spaudė sukriošusios „Pobedos“ pedalus ir, matyt, norėdamas išgirsti kitokius nei zirziantis signalas garsus, keikėsi. Grupė nežinia kokio amžiaus vyrų gageno storais, tarsi guminiais balsais.
    Visalis drebėdamas pakilo iš lovos. Sugraibęs ant stalo butelį, užsimojęs paleido jį pro langą į kiemą, paskui atsirėmė į palangę ir užsimerkęs įkvėpė. Už jo, kambaryje, sugurgždėjo grindų lentos. Visalis atsigręžė, už lango aidint riksmams.
    – Ką darai, – subarė jį Zina, keldamasi ant alkūnių, – vaiką peršaldysi...
    – Kokį vaiką dar, – krapštydamas akis paklausė Visalis.
    Zina atsitrenkė galva į iki pusės ištrauktą spintelės stalčių. Sudejavusi vėl parkrito ant grindų, ištiesdama į priekį rankas.
    – Ar tu gali kada nors, nors kada... – sustenėjo ji, šliauždama link sienos.
    Pro langą švystelėjo akmuo.
    – A-a-a!.. – suriko Zina, abiem rankom griebdamasi už blauzdos ir virsdama ant šono. – Visali!..
    – Gerai, – tarė jis tuščiam kambariui, – gerai.
    Jis uždarė langą ir svyruodamas išėjo į geltonai dažytą koridorių. Jo gale, už atdarų durų, švietė kriauklė.
    Atsukęs čiaupą su mėlynu tašku Visalis atsirėmė rankomis į kriauklę, pamąstė ir greitai užsuko čiaupą. Paskui pamažu atsigręžė. Vamzdžiuose kažkas tyliai krebždėjo – tarsi tuntas tarakonų. Visalis su baime žvilgtelėjo į čiaupą.
    – Ė-ė-ėj! – iš visų jėgų suriko jis grįžęs į kambarį ir ėmė garsiai, kraupiai kvatoti kaip vaikystėje, kai vaidino (ką jis ten vaidino?) kažkokioje pjesėje. Jis kvatojo, o galvoje mezgėsi mintys apie gryną orą ir plaučius, kai gretimame kambaryje suskambėjo dūžtantis stiklas.
    Jis prasižiojo, puolė prie gipsinės mergaitės skulptūros koridoriuje, griebė ją ir sustingo prie svetainės durų. Paskui ryžtingai jas atidarė.
    Priešais stovėjo minia išsišiepusių, blizgančių žmonių. Jie beveik kartu suriko ir puolė jį, tiesdami rankas – tuščias ir su spalvotomis dėžėmis, iš šonų prišoko dvi vienodai apsirengusios choro merginos ir pabučiavo į abu žandus iš karto.
    Sublyksėjo blykstės.
    – Kas čia darosi... – sušnabždėjo jis ir ištraukė dešinę ranką iš merginos pažasties.
    Nepažįstamas vyras apglėbė jį per juosmenį ir ėmė tempti prie pulto.
    – Štai! – šūkčiojo vyras. – Štai!
    – Kas čia darosi! – riktelėjo jis. Minia šurmuliavo. Atsikratęs vyro atsisuko, prieš akis pokštelėjo šampano kamštis.
    Jis griebė putojantį butelį, bet nepajėgė ištraukti jo iš kažkieno rankų.
    – Ką jūs čia darote?! – suriko iš visų jėgų. Minia pritilo.
    – Kas čia vyksta?! – sušuko dar kartą.
    – Sveikiname, šefe! – kažkoks akiniuotis bandė sušukti taip pat garsiai.
    Jis apsidairė.
    – Kokie sveikinimai? Kokie sveikinimai?.. Lauk iš čia!
    Minia nejudėjo.
    – Girdit? – suriko jis. – Pašaliniai, lauk iš čia! Šviesą! – riktelėjo į užkulisius.
    – Režisieriau, – pasigirdo balsas už nugaros, jis atsisuko, – mes švenčiame jūsų gimimo...
    – Ką?!. – jis atsisuko į minią. – Lauk! Greitai, visi pašaliniai, lauk! – atsisuko į užkulisius. – Šviesą, aš sakiau! – jis žvilgtelėjo į sceną, kur stovėjo naujametė eglė. – Kur dekoracijos! – atsisuko į minią. – Ko stovit!
    Minia tylėjo. Užsidegė šviesa.
    – Režisieriau...
    – Su-tvar-kyt viską! – suriko jis lūžtančiu balsu. – Traukitės man iš kelio, – suburbėjo, braudamasis prie durų.
    Priekyje stovinčios moterys nuleido puokštes. Kažkoks vyriškis pasiėmė ant kėdžių eilės užmestą švarką.
    Jis sustojo prie pulto ir įsmeigė žvilgsnį į sceną. Naujametė eglė slinko į šoną. Priglaudęs ranką prie krūtinės bandė nusiraminti. Taip negalima, tai pavojinga... Jis paėmė vandens butelį. Paskui žvilgtelėjo į minią, kietai sučiaupė lūpas ir trenkė butelį žemėn.
    – Viskas!.. – suriko, braudamasis pro minią atgal prie durų. – Nebus šiandien repeticijos! – Ir trenkė durimis.
    Čia jis priėjo prie minkštasuolio ir atsisėdo, traukdamas nosinę. Kakta buvo šlapia, jis šluostėsi ją, širdis trankėsi, liežuvis tirpo. „Na ne, – pagalvojo, – taip negalima. Aš ne bandymų triušis.“ Įsikišęs nosinę į kišenę išsitiesė ant suolo. Už durų barškėjo ir šnypštė, jos atsidarė ir su garais įšoko Albertas:
    – Tu gerai jautiesi?!
    – Na, Albertai, tu... Tu sveiko proto?.. Kokios tai dujos? – paklausė jis.
    – Tai ne bandomosios, tai ne bandomosios, aš nekaltas, mūsų visa aparatūra skylėta!.. – Albertas sunėrė rankas, žvelgdamas gailiomis akimis.
    – Po šimts, – atsakė Visalis kimiai, gaudydamas kvapą, – taip negalima, Albertai. Juk galėjo būti reakcija: atsimink vakarykštę porciją, – jis pamažu atsisėdo.
    – Na... – Albertas pasičiupinėjo nosį, – aš... na...
    Jis pakėlė pirštą.
    – Klausyk, Albertai... – pradėjo ir kostelėjo. Vėl išsitraukęs iš kišenės nosinę, kita ranka prisidengė burną.
    Susiraukė, bet neišlaikęs sukosėjo taip, kad net nuaidėjo gretima salė. Skruostais pasipylė ašaros, gerklę tarsi švitriniu popieriumi perbraukė. Kauliukas atsidūrė burnoje. Išspjovęs jį į puodelį išdrįso pakelti akis į žmoną. Ši žiūrėjo akmeniniu žvilgsniu.

Tai tik ištrauka. Visas apsakymas - Ramūno Jaro knygoje „Dzen dzen“.
Dar ištraukų?