Penkiolika tragiškų, persipynusio siužeto novelyčių

    Gregorijus šoktelėjo ir kaip perkirptas pasileido specialia pėsčiųjų gatve. Storos moterys traukėsi iš kelio ir keikėsi.
    Gražios moterys kavinėse žiūrėjo į jį pro langus ir spjaudė. Ir gaudė.
    – Veltėdis, – tarė viena.
    – Darmojėdas, – tarė antra. – Nuo žodžio „dermo jėsti”, – pasityčiojo.
    Jos abi ėmė kvatoti baisiai, išžiojusios dažytas, nefotogeniškas lūpas ir nematė, kaip Gregorijus dingo už kampo.
    Įtampa išaugo, ir Gregorijus išbėgo į važiuojamąją dalį. Jis nekontroliavo savęs ir, sumosavęs rankom, palindo po mašina.
    Jis nepataisomai palindo po mašina. Jo pasaulis suplokštėjo iki dviejų matmenų – ilgio ir pločio. Maskvos chirurgai mokėjo atlikti plastines operacijas. Amerikiečiai – grakščias operacijas galūnių srityje. Chirurgai iš Laisvės alėjos – tik širdies gydymo masažą. Kas galėjo jį išgelbėti?
    – O jėj, o jėj, – dejavo Gregorijus priešais veidrodį ir nematydamas savęs.
    – Bet profilis tavo vis tiek gražesnis nei tėvo, – sakė motina, nervingai kramtydama lūpas.

    II

    – Ak! – sušuko žmogus, blykšdamas po antklode ir sapnuodamas košmarą. Jo vaizduotėje augo liūdni lediniai grybai.
    Viename įsikristalizavusi didėjo jo dantų pasta. Žmogus pašoko iš miego ir atsisėdo.
    Ir tada į jo smilkinį įsirėmė šaltas pistoleto vamzdis. Žmogus trūkčiojo.
    – Sveikas, – tarė juodais rūbais apsirengęs Fantomas. Jo visiškai nesimatė tamsoje. – Dabar tu man pasakysi, koks tavo geriausios draugės vardas?
    Skambant juokui, žmogus palindo po antklode, paskui, pagalvojęs, po paklode, vėliau – įlindo tarp spyruoklių vandens lovos viduje.
    – Emanuelė, – prakalbo jis išblyškusiomis lūpomis.
    – Tu gyvas? – paklausė Fantomas.
    – Taip, – pamelavo jis drebančiomis lūpomis.
    Tamsoje sušlamėjo kišenė.
    – Ką tu manai apie šitą, – prieš jo akis pasirodė nuotrauka su skrybėlėtos moters veidu.
    Žmogus žioptelėjo ir vandens lova pasipildė.
    – Ji, – sugargė šalia jo ausies balsas, – ji ir bus tavo žmona!
    Sušlamėjo užuolaidos, ir viskas nurimo.
    Žmogus pasėdėjo išsižiojęs, paskui parvirto aukštielninkas.
    – Tai buvo tik naktinis drugelis, tai buvo tik naktinis drugelis, – sušnabždėjo jis.
    Paskui jis susirietė po antklode ir drebėjo, laukdamas ryto. Dar įsivaizdavo, kaip ji ištiesia savo kilometrines kojas per visą lovą, o jis sustato ant jų stulpelius – po vieną kas kilometras.
    – O jėj, o jėj, – rėkė jis po antklode.

Tai tik dalis novelyčių (viso yra septynios). Visos - Ramūno Jaro knygoje „Dzen dzen“.
Dar ištraukų?