Penkiolika tragiškų, persipynusio siužeto novelyčių: tęsinys

    Gregorijus sėdėjo lengvai teliūskuodamas unitaze vandenį ir skaitė laikraštį:
   „McDonaldo“ klounas Supradonatui Hayai patiko kartu su pirmųjų lankytojų minia apsilankius ką tik atidarytame populiariame greito maisto restorane, – skaitė Gregorijus. – Tik įžengęs vidun Supradonatas pajuto kad jį kažkas stebi. Atsigręžęs indas pamatė apvalias, žaismingas klouno akis. Tada ir sukirbėjo krūtinėje pirmoji nuojauta, tada ir sudygo jausmo daigai. Supradonatas lankėsi restorane vis dažniau, valgė brangius it „Herbalifeas“ bigmakus ir fišmakus, neišleisdamas iš akių pripučiamo klouno. Jo kambaryje pusnuogių indžių nuotraukas išstūmė blizgantys klouno plakatai. Taip, Supradonatas svajojo apie susitikimą su klounu, taip, jie dažnai vienas kitą sapnuodavo. Sapnuose klounas ir Supradonatas siuntė vienas kitam oro bučinius. Sapnuose žurnalistė klausė klouno, ką jis manantis apie Supradonatą. „Tai vienas išvaizdžiausių, tvirtapetis Indijos „McDonaldo“ restorano lankytojas, – atsakė klounas, – ir duokdie daugiau tokių! Taip, aš dūsauju dėl jo naktimis.“ Galiausiai Supradonatas įsidarbino „McDonalde“, tačiau ir tai nenuramdė jo vidaus. „Ką daryti, ką daryti, – kalbėjo jis žurnalistei, aplankiusiai jį depresijos viršūkalnėje, – jis toks nuostabus, o negaliu nei pašnekėti, nei pasivaikščiot su juo, nes jis pripučiamas. Laikas, matyt, žudytis“.
   – Tu, žąsine! Nors unitazą prikaltum! – suriko išgirdusi teliuskavimą žmona, o po minutės sukliko dar pragaištingiau.
   – A-a! A-a! – skambėjo kambariai.
   – Kas, kas, žmonele?
   – Aš nėščia! – žmona dunkstelėjo ant grindų apalpdama.
   Gregorijus, tarsi filmuodamasis koviniame filme, drąsiai ir staigia iššoko iš tualeto, it ietį laikydamas laikraštį, it ryžtingumo nuometą spausdamas kelnių kraštus:
   – Žmonele! Iš kur tu tai ištraukei? O gal kas nors kitas tai tau ištraukė?
   Žmona ant grindų atsitokėjo ir ištiesė jam baltą medicininį pagaliuką su raudonu ženklu, kuris cheminiu būdu atspindėjo katastrofišką realybę.
   Jos lūpose netikėtai susiformavo piktdžiugiška.
   – Na, – tarė, – einu į darbą.
   Pasiėmusi rankinuką, išėjo.
   Žmona žinojo, kokių kančių sukels pagaliukas Gregorijaus sieloje. Ji norėjo vaikų ir kad
   Gregorijus juos išlaikytų. Gregorijus nenorėjo, sukniubo žmonos apalpimo vietoje ir susimąstė:
   – Mano gyvenimas baigtas. Kūdikėliui gimus, jo išlaikymui turėsiu dirbti ne tik šlavėju, bet ir sargu, o naktimis vystykluotas gemalas rėks neduodamas miegoti. Tebūnie prakeikta ta diena, kai kišau į žmonelę ataugą!
   Gregorijus dabar nusižudys ir paliks žinutę vaisingajai žmonai. Bet kaip tai padaryti? Nepavyks šokti nuo stogo, nes gyvena žeminėje, pasikarti nemalonu, nusinuodyti – tai imti už rankos Lietuvos savižudžius ir tarti: aš vienas su jumis, eime kartu!
   Susimąstęs Gregorijus sėdo ant unitazo. Čia suprato, jog nusižudys absoliučiai išsituštindamas. Tai tarsi gimdymas, ir grįžusi vargšė žmonelė supras savižudybės priežastį.
   Gregorijus ėmė tuštintis. Tačiau bėgo valandos ir savaitės, o Gregorijus gyveno. Nes sielos neiškakosi. Vietoj to jis tik labai labai suplonėjo, net tapo nematomas.

Tai tik ištrauka. Visas apsakymas - Ramūno Jaro knygoje „Dzen dzen“.
Dar ištraukų?