("Nemunas" 2001)

- Violeta, nuolatos laviruoji tarp dviejų, iš pažiūros priešingų ir nesutaikomų, meninės kūrybos polių - tradicinio "muziejinio" ir , vadinkime, šiuolaikinio avangardinio. Ar tai įmanoma?

Violeta Jasevičiūtė, menotyrininkė: Tai elementaru. Meno istorijoje viskas kartojasi. Tiesa, mūsų šalyje šiuolaikinis menas realiai egzistuoja tik dešimt metų - tik nuo Nepriklausomybės akto paskelbimo dienos galime skaičiuoti jo istoriją. Pasaulyje šiuolaikinis menas gyvuoja kur kas ilgiau - maždaug nuo šešiasdešimtųjų pastarojo amžiaus metų, kuomet meno tyrinėtojai ir kritikai įvairias tuometines kūrybines tendencijas įvardino "šiuolaikiniu menu". Ankstesnė - dvidešimtojo amžiaus pradžios - epocha vadinama tiesiog "modernizmu". Dabar šie du laikotarpiai jau susilygino trukmės požiūriu. Todėl čia nematau jokio konflikto. Paprasčiausiai kartojasi tam tikros "abėcėlinės" situacijos: ir impresionistai kadais buvo apsvaidyti pomidorais, o Pikasas pakrikšytas "chuliganu". Juk visuomet nauji ir plačiosioms masėms bei užkietėjusiems tradicionalistams nesuvokiami reiškiniai sukelia nepasitenkinimo gūsius. Manau, jog tai yra visiškai normalus reiškinys, kuris manęs nė kiek nepiktina.
Tikroji problema yra ta, jog labai didelis dabartinės lietuviškosios dailės nuošimtis dar tūno devynioliktame amžiuje užgimusios modernizmo estetikos gniaužtuose. Kur kas mažiau turime postmodernizmo, arba kitaip tariant - vėlyvojo modernizmo atstovų, na o tikruoju šiuolaikiniu-avangardiniu menu užsiima vienetai. Todėl apie tikrą šiuolaikinį meną Lietuvoje ankstoka kalbėti, kadangi jis tebėra vystymosi stadijoje ir reiškiasi labai fragmentiškai. Jis dar netapo vieningu, plastišku, nuosekliai plėtojamu procesu. Šiuolaikinį meną ypač sudėtinga tinkamai palaikyti dėl labai nestabilios mūsų valstybės ekonominės ir kultūrinės situacijos. Tikrai šiuolaikiškas, gilus ir aktualus menas stipriai užkabina socialinę terpę ir gąsdina potencialius šio meno rėmėjus bei vartotojus. Valstybinių įstaigų atstovai netgi mano, jog avangardo menininkai griauna jų pačių, t.y. valdžios struktūrų pamatus. Paradoksalu, tačiau menininkai apšaukiami vandalais ir nihilistais, trukdančiais Lietuvai patekti į Europą! Kaip po to galima iš ministerijos ar savivaldybės gauti pinigų radikalaus šiuolaikinio meno projektams, jei esi laikomas nepatogiu, esamą sistemą kritikuojančiu elementu?

- Tačiau ar tikrai vien tik ekonominės problemos lemia apverktiną šiuolaikinio meno būklę Lietuvoje? Galbūt yra ir kitų, giluminių priežasčių? Štai rašytojas A.Bučys straipsnyje " Spėję ir nespėję į avangardo traukinį" ( NEMUNAS 2 000 Nr. 11-12 ) apčiuopia, mano manymu, labai svarbų aspektą:"[…] lietuvis su mažom išimtim iki Antrojo pasaulionio karo tebebuvo kone "grynakraujis" kaimietis (1913 m. kaime gyveno 87 proc., o 1939 - 77,1 proc. visų Lietuvos gyventojų )",o prieškarinio lietuvio kaimiečio gyvenimiški horizontai driekėsi " iki artimiausio miestelio turgaus ir bažnyčios". Vadinasi, pasaulinio modernizmo epochoje šiuolaikiškos, modernios ir veiksmingos miesto kultūros Lietuvoje net nebuvo!

V.J.: Toks mūsų tautos likimas ir mes nieko negalėjome pakeisi. Nors buvome Europos dalis, tačiau tik kaip gūdžiausia provincija. Nepaisant šios aplinkybės prieškaryje turėjome pakankamai išsivysčiusią modernistinę dailę.

Arvydas Brazdžiūnas-Dusia, tapytojas: Svarbiausia čia - buvimo pasaulyje, formos problema. Tai yra lyg koks kokybės ženklas. Jeigu atstovauju vienokią erdvę - vadinasi esu, sakykim, "modernistas"; jeigu kitokią - esu kažkas kitas…

J.V.: Nesutinku! Šiuolaikinėje terpėje yra menininkų, kurie mušasi kumščiu į krūtinę:"aš esu kūrėjas! Aš kuriu formą!". Ir jie visi įsivaizduoja esą šiuolaikiniai menininkai vien tik todėl, kad jie kuria šiandien, nors jų mąstymas ir forma priklauso praėjusiam šimtmečiui. Man ne tiek rūpi menininko kuriama ar eksploatuojama forma, kiek jo mintys, jo idėjos.

D.: Štai čia ir apsinuogina problema "KAIP jis yra?"

V.J.: Esi taip, kaip pajėgus esi būti. Modernizmo epocha nugarmėjo praeitin, kadangi ji jau negeneruoja naujų idėjų. Ji tapo kultūriniu paveldu, gerbtina tradicija, kuria mes galime žavėtis, naudotis, tačiau ji jau nebėra ta varomąja jėga, kokia buvo.

D.: Varomoji jėga esu aš!

Jaras, muzikas: Bet Lietuvoje nebuvo to, kas buvo Vakarų pasaulyje. Čia jokioje meno srityje nesireiškė jokie modernistai. Dėl tokio akivaizdaus atsilikimo modernizmas ir ima reikštis tik dabar.

V.J.: Tačiau pasauliniame kontekste modernizmas jau yra virtęs pačia tikriausia tradicija.

D.: Kaip pažiūrėsi - kokiam nors kaimiečiui tas pats "šimtametis senukas"- modernizmas - gali atrodyti kaip jaunuoliškiausias avangardas!

- Būtent! Tradiciškumas ir šiuolaikiškumas kaipo tokie egzistavo visuomet. Jų konfliktas persmelkia visą žmonijos istoriją. Tačiau tai ne tiek istorinė, kiek universali problema, [kurią puikiai iliustruoja minėta Bethoveno simfonijos recenzija.]

Robertas Antinis, skulptorius, "Post Ars" grupės narys (entuziastingai ): Tai va-va-va-va…va-va-va!!! Noriu dar pridurti, jog postmodernizmas taip pat egzistavo visuomet. Aš maniau, jog Rable parašė pirmąjį postmodernistinį kūrinį, kol kažkas labai įdomiai pastebėjo, jog pirmasis postmodernistinis kūrinys yra Biblija.
Svarbu kaip mes į ką pažvelgsime, nes visi reiškiniai yra mūsų santykio ir akcento pasekmės.

- Sakralizuotą ir kanonizuotą grigališkojo giedojimo tradiciją taip pat galima vadinti postmodernistine, nes tai yra skirtingų tautų įvairių laikotarpių ir žanrų melodijų, intonacijų mišinys, arba kitaip tariant - miksas. Beveik toks pat, kokį miksuoja dabartiniai didžėjai.

Jaras: Sutinku. Tai tik dar kartą įrodo faktą, jog pasaulyje jau viskas išbandyta kas tik apčiuopiama žmogaus akiratyje - nuo velnio iki Dievo. Vienintelė išeitis dabar slypi žmogaus siekyje praplėsti savo sąmonės ribas, kad jis galėtų "užkabinti" kitas meno - atsiprašau - Visatos sritis.
Jeigu žmonija nesistengs tobulinti savo sąmonės, tai neatras ir naujų būties bei estetinės raiškos formų.

Robertas Kundrotas, rašytojas, naujosios muzikos žurnalo TANGO redaktorius: Pritariu Jarui. Svarbiausia yra žmogaus vidinė nuostata, akstinas kurti. Kuryba, imant visiškai grubiai, tai padarymas to, ko dar nebuvo. Nesvarbu, kad jau buvo viskas, - po to "visko" įmanoma dar kažką padaryti. Svarbūs tampa ( kaip visada ir buvo ) vidiniai imperatyvai. Aš privalau daryti, nes nedaryti negaliu. Čia atsiranda konfliktas su buvusiu menu, buvusia kūryba, nes buve menininkai mano, jog jie jau viską padarė. Kurdamas savaime jiems prieštarauji - ne, dar ne viskas padaryta! Tai ypač akivaizdu menininkams jungiantis į grupuotes, kaip pvz., Post Ars. Kolektyviškumas yra jėga - ( skanduoja mojuodamas kumščiu ) El Pueblo Unido Jamas Serra Vencido! [susivienije zmones yra nenugalimi].

- Vadinasi žmonija privalo sugriauti atgyvenusias, ribotas sampratas ir koncepcijas. Ar meno avangardas padeda tai įgyvendinti?

Jaras: Be abejo, avangardas visuomet yra BRUTALUS TRADICIJŲ GRIOVĖJAS. Tačiau dabar visi buvę griovėjai tapo klasikais, ir jau nebėra nei naujų griovėjų, nei naujų griovimo…taisyklių. Turi apsireikšti "griovėjai" iš naujos, žmogui dar nežinomos sferos ir sugriauti įprastą terpę.

- Bet kita vertus ar vadinamasis "griovimas" nėra kartu ir tam tikras pratęsimas, suteikiantis esamai situacijai vystymosi, gyvastingumo galimybę?

Česlovas Lukenskas, dailininkas, "Post Ars" grupės narys: Gvildenant šią temą filosofiškai, pasinaudosiu Disciplinos sąvoka. Disciplina yra tam tikrų struktūrinių elementų tarpusavio sąveika, nuolatos apsirūpinanti nauja funkcionalia - informacine, mokomąja ar kitokia medžiaga; savo aplinkoje parengusi specialias naujienų absorbavimo sistemas, nuolatos priimančias ir formuluojančias naujus teiginius. Tuomet tampa ypač svarbus Disciplinos ir Ne-Disciplinos ( arba Disciplinos ir jos užribio ) santykis. Disciplina privalo save suformuoti, įtvirtinti ir įrėminti. Ji privalo turėti nuosavus kontūrus, kad pastoviai kontaktuodama su aplinka taptų suprantama, atpažįstama. Disciplina yra tiesiog tam tikras statistinis vienetas.
Modernizmas taip pat yra iš tam tikrų elementų ir jų sąveikos sudaryta Disciplina. Kas yra už jos ribų? Tai, ko modernizmas iki tam tikro laiko nepažino ir nepripažino. Lygiai taip pat yra ir su postmodernizmu. Jis taip pat yra aiškiai apibrėžta Disciplina. Tačiau problema egzistuoja ne menų kontaktuose, estetiniuose teiginiuose ar kartų konfliktuose. Problema egzistuoja tarp save suvokiančios ir ryškiais kontūrais apsibrėžiančios Disciplinos ir šalia esančių nepažįstamų, jai nepriimtinų reiškinių. Ir nesvarbu kaip mes pavadinsime Discipliną - modernizmu, postmodernizmu ar avangardu, ji vistiek savo užribyje esančius reiškinius įvardins kaip fantomus, pabaisas, hibridus ir t.t. Iš čia kyla mėtymasis pomidorais, keiksnojimas, neigimas ir t.t. Tai yra visiškai normalu. Visa tai ko Disciplina neatpažįsta, ji privalo įvardinti negatyviais epitetais, nes ji nesuvokia kas darosi!

- Vadinas konfliktas visdėlto egzistuoja?

Č.L. ( griežtai ): Jis ne tik egzistuoja, jis yra būtinas!

Jaras ( raminamai ): Toks konfliktas egzistuoja tik čia, kadangi Lietuva yra stipriai atsilikusi ir tikrojo modernizmo niekad neragavo.

- Tačiau ir Vakaruose naujoviški meno kūriniai būdavo ignoruojami ar net radikaliai atmetami!

Jaras: Bet Lietuvoje tai vyksta dabar!!!

Č.L.: Tačiau kai Disciplina naujienas absorbuoja, ji, išgyvenusi stresus ir konvulsijas, mutuoja ir sugeba išlikti, neišnykti. Disciplinos problema - - būtinybė turėti papildomus resursus ir sugebėti keistis. Kitaip tie užribio fantomai pavirsta totaline jėga, užgriūna Discipliną ir ją sunaikina. Tada sukuriama Nauja Disciplina ir jai sugalvojamas naujas pavadinimas.
Mes visi esame tam tikrų disciplinų veikėjai. Taisyklingoj Disciplinoj veikiantys žmonės pasiruošia potencialiom naujienom, sukaupia papildomus resursus, ir taip išvengia žiaurių kataklizmų. Tokiu atveju sutinku su Violeta - problema minimizuojama arba visai išnyksta.
Toks gebėjimas amortizuoti ir adaptuotis antrojoje 20-tojo amžiaus pusėje pagimdė naują kokybinį veiksnį ( siejamą su postmodernizmo definicija ) - Tarp-Disciplinariškumą. Tai visiškai kitokia sąvokų ir veiksmų sankloda. Tuomet atsivėrė vartai, pavyzdžiui: kičo legitimacijai, interkontinentalinei kultūrų sąveikai, erdvinei-laikinei komunikacijai, stilistiniam sinkretizmui ir begalei kitų dalykų. Atsivėrė neaprėpiamas žinių ir patirties laukas.

- Skirtingos Disciplinos ėmė "lydytis" vienos su kitomis?

Č.L.: Ir atsirado galimybės meną daryti BET KUR, IŠ BET KO, ir BET KAIP. Totalios kūrybinės - energetinės galios išlaisvintos: daryk ką nori ir kaip nori!

V.J.: Kiekvienas išlikimo siekiantis reiškinys tuo pat metu privalo save neigti. Modernizmo epocha ieškodama atsinaujinimo griovė pati save. Kiekvienoj Disciplinoj tai yra užprogramuota.

Aleksas Andriuškevičius, dailininkas, grupės "Post Ars" narys: Nepamirškime ir individualaus-žmogiško faktoriaus. Kiekvienas asmuo konkrečiame reiškinyje definuoja tai, kas jam personaliai yra pozityvu, ir kas negatyvu. Tokiu būdu jis refleksuoja pasaulį, o vienokios ar kitokios Disciplinos kuriasi tik po to.

V.J.: Natūralų ir neišvengiamą "seno" paneigimą "nauju" nenorėčiau vadinti "griovimu". Tai netikęs, konservatyvių visuomenės jėgų naujoviškam mąstymui prikergtas, terminas.

D.: Gal geriau tai būtų vadinti "kitimu"?

- Arba "tąsa"?

V.J.: Viskas pasaulyje vystosi, kinta: mąstymas, gyvenimiškos situacijos, meno ir būties formos…Filosofinės problemos tarp "seno" ir "naujo" aš nematau, na o asmeniškai...taip, man gaila kiekvieno kūrybinio tempo neištvėrusio ir prasigėrusio menininko. Tačiau kaitos procesų sustabdyti neįmanoma.

- Jeigu reiškinys ( kaip ir žmogus ) neišgali keistis pozityviąja - augimo, brendimo, vaisingumo kryptimi, tuomet jis keičiasi priešinga linkme - degraduoja, miršta ir supūva. Kaita bet kokiu atveju išlieka.

R.A.: Dabartiniam architektui netgi privalu numatyti projektuojamo namo sugriovimą. Bet kurios kitos Disciplinos menininkas privalo elgtis lygiai taip pat. Disciplina turi jausti abejonės, klaidos, nežinios būtinybę.

Č.L.: Kas kūrė žmonijos mokslo, meno ir visas kitas istorijas? Ne tik tiesos, bet ir klaidos! ( entuziastingai reiškiamas visų pokalbio dalyvių pritarimas ) Jos vieningai veikė tikrovę.

D.: Klaidos netgi didesnė varomoji jėga už tiesas!

Č.L.: Arba noras ištaisyti klaidas.

A.A.: Arba nenoras taisyti! Nenoras dar galingesnis variklis už norą…

V.J.: Visi mes esame užprogramuoti kažkokiai veiklai, kažkokiems ieškojimams. Nesukime sau galvos dėl šių ieškojimo teisingumo ar klaidingumo - laikas parodys.

Jaras: Nesutinku su teiginiu, jog menininkas turi numatyti savo kūrinio "griuvimo" vietą. Kam griauti seną namą? Dėl praktinių interesų? Menas nesusiįjęs su buitine praktika. Menas yra aukštesnio pasaulio dalis.

- Robertas turėjo galvoje kitą prasmę - iš nieko negalima kurti stabų. Net iš meno kūrinių. Viskam yra savas laikas, ir visiems kada nors teks palikti areną. Mes taip sureikšminome tradiciją, jog net natūralus ir nekaltas šio stabo stumtelėjimas šalin iš nūdienos infrastuktūrų daugeliui sukelia širdies aritmiją.

Jūratė Birgelytė, architektė: Mes kalbame apie tradiciją kaip apie konservatyvumą. Tačiau tradicija yra visai kas kita. Architektūroje, sakykim, tai būtų tam tikros proporcijos, specifinis pastato erdvės pojūtis ir pan. Jokiu būdu tradicija architektūroje negalima vadinti šiaudinių stogų ar kokių nors dabar labai madingų bokštelių. Tiesiog daugumos mąstymas visuomet yra ir bus konservatyvus, ir tik vienetai pašvęs save ieškojimams, avangardui plačiąja prasme. Tikroji tradicija ir avangardas nė kiek nekonfliktuoja tarpusavyje. Prieštaravimai egzistuoja tik tarp avangardo ir konservatyvumo.

A.A.: Geriausiu atveju tradicija turi nebijoti ir nuosekliai priimti tai, kas nauja, šviežia, įdomu, įvairu.

- Vadinas tradicija yra tai, kas geba keistis.

V.J.: Tikrai ji nėra kažkoks saugumo jausmas - " ė-ė-ė…aš čia tiek dešimtmečių sėdžiu patogiai įsitaisęs, o čia kažkas ateina ir klibina mano komforto pamatus! Nori išmesti iš MANO parodų salės, kur aš turiu užsiėmęs geriausią vietą, nes esu geriausias menininkas."

A.A.: O kiek tokių yra! Paniką sukelia vidutinybių masės. Tuomet jos ir su plyta per galvą gali "užvažiuoti"!

Č.L.: Ši baimė yra pakankamai totalinė mūsų… ( Česlovo fizionomiją papuošia nepiktybiškai ironiška šypsenėlė )… jaunoje demokratinėje respublikoje. ( Visi sutartinai juokiasi, beje, taip pat nepiktybiškai.)
Kadangi šalyje vyksta gausūs pokyčiai, kurių daugelis nepajėgia aprėpti, "sugromuluoti", ir todėl jaučiasi nesaugūs. Disciplinoje jie jaučiasi komfortabiliai, tačiau "pasislinkus" Disciplinos kontūrams, jie patys patenka į fantomų, užribio, autsaiderių lauką. Jie tapo nepažįstami nei Disciplinai, nei šiuolaikiniam menui, nei pasauliui apskritai. Šios "chimerinės" asmenybės dalies - jos estetinių, kūrybinių, pasaulėžiūrinių nuostatų kokybės - bijo ne tik šiuolaikinis menas, bet ir pats subjektas, nes toji dalis nebeatpažįstama. Čia gimsta visi konfliktai, nesutarimai, netaisyklinga kūrybos ir gyvenimo motivacija. Viskas!

- Lygiai taip Robertas Kundrotas su Algimantu Lyva prieš keletą metų lyg fantomai įsiveržė į literatūrinį "jaunos demokratinės respublikos" gyvenimą, ir patyrė diskomfortišką ( o gal būt kaip tik komfortišką - juk malonu būti tam tikrų ribų praplėtėju! ) susidūrimą su egzistuojančia Disciplina.

R.K.: Patirtis išties buvo labai įdomi, nes mūsų diskutuojamą konfliktą teko pajusti savo kailiu. Manau kad rašytojas palyginti su kitų sričių menininkais yra pats nesaugiausias. Rašytojų nebrandina nei universitetai, nei meno akademinos. Literatūros mokslus baigęs kalbininkas dar netampa rašytoju. Tuo tarpu ,pavyzdžiui, muzikos akademiją baigęs muzikas automatiškai įgyja profesionalaus muzikanto "licenziją".

- Tačiau jis nebūtinai tampa kūrėju! ( visuotiniai pritarimo šūksniai ) Jis įgauna tik emblemą, kuri negarantuoja kūrėjiškos dvasios. Diplomas - viso labo tik "lentynėlė", į kurią "nutūpia" oficialiuosius mokslus baigęs menininkas.

R.K.: Tačiau rašytojas negauna netgi tokios lentynėlės! Jo gyvenime konfliktas tarp seno ir naujo ypač aštrus. Man teko išgirsti ne vieno garbaus lietuvių rašytojo "pasiūlymą" atsisakyti rašymo. " Kam tau rašyti? Tu geriau skaityk mane!" - "draugiškai" pataria jie…
( "cha-cha-cha!…"- pasigirsta užkrečiantis pokalbio dalyvių kvatojimas)
… ir kolegiškai tapšnoja per petį: "Kam tu vargsti? Kam tu stengies? Juk viskas jau padaryta!" Visi tie, kurie dar nesugebėjo "nušokti" nuo žagrės galvoja, jog viskas jau padaryta, viskas parašyta ir ,beabejo, tobula. Todėl man geriau čia nebūti. Pasirodo, problema yra ne tik menininko kūryba, bet jau vien tai, jog jis YRA. Geriau jo nebūtų! Sakykim, muzikos pasaulyje tokia situacija neįmanoma: joks akademinis kompozitorius…

Jaras: ( aistringai ) Nesąmonė! Tai yra įmanoma muzikos pasaulyje lygiai taip pat!

Č.L.: Absoliučiai teisingai! Muzikos pasaulyje viskas yra [yra?(su riestiniu kirčiu ant y )-R.E.] analogiškai.

R.K.: Aš pats esu liudininkas, kaip kompozitoriai-dėstytojai J.Juzeliūnas, B.Kutavičius, O.Balakauskas rūpinasi savo mokiniais, skatina juos ir džiaugiasi jų kūrybiniais pasiekimais. Jie gali nesuprasti arba nepritarti tam tikriems studentiškiems kūrybiniems eksperimentams, tačiau profesoriai džiaugiasi jau vien savo studentų veiklumu, siekiu kurti.

Č.L.: Tačiau kokios tai asmenybės!

R.K.: Ir jos negali sau leisti pasakyti: " Žinai, studente, geriau jau tu neegzistuotum su visa ta savo kūryba, nes tu man darai gėdą."

- Ištiesų - tik rašytojai neturi mokyklos, kuri "stumtų", proteguotų jų kūrybą, ką iš esmės tiesiogiai ar netiesiogiai atlieka dailės ir muzikos akademijos.

R.K.: O man tiesiog drėbė į akis: "Geriau tavęs nebūtų!"

V.J.: ( optimistiškai ) Tokį pareiškimą vertėtų laikyti komplimentu!

R.K: Tie, kurie sovietmečiu giedojo himnus "aukštąjam menui" ir dar kai kam, kas buvo "dar aukščiau", dabar tvirtina, jog naujojo meno nebereikia. Reikia tik priimti ir garbinti tai, kas jau padaryta. Mes privalome tapti praeities "sugertukais".

- Kita vertus galbūt jūs, rašytojai, dėl apsauginio "stogo" stygiaus esate laisvesni ir galite kur kas efektyviau griauti sustabarėjusią Discipliną?

R.K: Menininkas griaunamojo darbo nedirba. Žinoma, jei jis sugriauna kokį save neginčytinu ir neklystančiu laikantį "autoritetą", aš džiaugiuosi.
"Autoritetais" save laikantys asmenys paprastai žvelgia vis žemiau ir žemiau, kadangi patys yra labai aukštai. Taip jie ima nebematyti horizonto ir praranda ryšį su realybe. O horizontas visuomet egzistuoja. ( svajingai ) Ir žemė, visdėlto, sukasi!

V.J.: Jei menininkas griauna kažką nusistovėjusio ir sustabarėjusio, vadinasi tai nėra griovimas.

Č.L.: Tai Disciplinos praplėtimas.

A.A.: "Post Ars" veiklos pradžioje taip pat buvo kilęs didelis triukšmas, kuris, atrodė, turėjo "suvalgyti" grupę. Supanti aplinka taip ryžtingai "atpjovė" mus nuo savęs - įvyko pozicijų pasiskirstymas. Mums nuo to blogiau nebuvo - mes juos "valgėm",o jie…

- Negalėjo nei išspjauti, nei praryti!

A.A.: Jie užėmė savą poziciją, mes - savą, ir vyko normalus dialogas.

Č.L.: "Disciplinininkų" visuma sudarė tam tikrą substratą, kuriame mes ( kaip tarp-disciplinininkai ) galėjome ryškiai matytis.

V.J.: Todėl Kaunas yra pats geriausias miestas šiuolaikiniams menams "daryti".

Jaras: ( išdidžiai ) Kaunas - avangardo sostinė!

V.J.: Avangardas gali gimti visur - ir Havajuose, ir Kaune.

D.: ( juokdamąsis bet, tikriausiai, rimtai ) Nes čia daugiausia yra mėšlo!

- Avangardas daromas tik iš mėšlo? Kodėl visi įprato manyti, jog avangardas - tai mėšlas?

V.J.: Iš mėšlo išdyksta grūdas! Tai labai energinga ir vaisinga terpė. Tikroji kūryba gimsta iš tiesos, o ne iš melo ar prisitaikymo. Todėl ir iškyla labai aštri menininko išlikimo mūsų visuomenėje problema.

- Kolega labai taikliai pastebėjo, jog pinigai mokami tik už melą. Ne už MENĄ, bet už MELĄ!!!

V.J.: Šiuolaikiniai menininkai tai puikiai supranta, bet vistiek kuria nekomercinį meną. Užsienyje jau perkamos idėjos, o pas mus - tik tai, kas gražu ir naudinga buičiai.

Jaras: Jeigu kažkokios sąlygos trukdo kurti meną, tai aš diagnozuoju tik vieną "negalavimą" - tos pačios kūrybinės energijos trūkumą. Jeigu iš menininko vidaus sklindančią energiją varžo kažkokios išorinės sąlygos, vadinasi energijos nėra pakankamai daug.

V.J.: Nesutinku! Kūrybiškumo tikrai netrūksta. Paveikslų galerijos kavinėje besišnekučiuojantys menininkai "sugeneruoja" puikiausių idėjų. Kaip jas įgyvendinti? Čia jau reikia kalbėti apie tam tikras struktūras, vadybą, ir, aišku, apie finansavimą.

Jaras: Jeigu stipri vidinė energija susiduria su išorinėmis kliūtimis, ji jas "apeina", transformuojasi pati, tačiau vis tik sukuria galutinį produktą. Bet jeigu kūrybinė energija, susidūrusi su didesne ar mažesne kliūtimi išsigąsta, sustoja, ir traukiasi atgal, vadinasi ji yra nepakankamai stipri. Jeigu menininkas negali realizuoti savo idėjų, reiškia per maža jo meninė įkrova.

Č.L.: Menininkas vienas pats šioje visuomenėje realizuotis negali. Tai yra neįmanoma!

Jaras: ( labai ryžtingai ) Įmanoma! Tai yra įmanoma šimtu procentu!
( likusieji entuziastingai reikalauja: " Jarai, argumentuok!" ) Gerai… ( Pagautas įkvėpimo Jaras neapsikenčia, pašoka nuo kėdės ir toliau argumentuoja stovėdamas ir plačiai bei išraiškingai gestikuliuodamas ) Klausykit! Papasakosiu epizodą iš savo - vargšo menininko - gyvenimo:
Kažkada mokiausi Muzikos akademijoje ir buvau sutikęs krūvą žmonių, kurie mušėsi krūtinėn - " aš noriu kurti muziką!" Buvau vienas jų. Kiti dievagojosi:" oi, dabar aš jau sėsiu ir kursiu muziką, bet visų pirma aš turiu nusipirkti gerą magnetofoną, gerą mikšerinį pultą, gerą tą, tą ir aną."

Č.L.: ( lyg botanikas, aptikęs iš pažiūros keistą, bet puikiai pažįstamą augalą ) Viskas aišku!

R.J: Ir jie ieškojo! Vaikščiojo į darbą, uždirbinėjo pinigus ir pirkosi sau tuos pultus. O aš pasigriebiau šiukšlių dėžę, apverčiau ją ir daužiau lyg būgną, patirdamas milžinišką "kaifą". Grojau čia pat stovinčiu pianinu, ir jutau tą patį. Tokiu būdu tobulinausi, o aparatūra galų gale ėmė plaukti į mano rankas tarsi savaime - už dešimtį litų nusipirkau kažką gatvėje, kažką parduotuvėje, ir galiausiai turiu tai, ką turiu. O tie vargšai menininkai, kurie nusprendė iš pradžių padirbėti kad gautų supergerą krūvą pinigų ir nusipirktų supergerą pultą, supergerą mikrofoną ar dar dievai žino kokią supergerą aparatūrą; jie ir dabar tebedirba ten pat ir krenkščia - " a-a-a-a…mano saksofonas…aš jau negroju. Viskas."

Č.L.: Žmogaus sugebėjimas reikštis nustatytų sąlygų ribose - tai genialumo formulė. Bet kur tada reikštis ne genialiems,o, tarkim, "tik" talentingiems?

- ( kiek ironiškai, bet nepiktybiškai ) Jiems reiktų sudaryti kuo puikiausias sąlygas!

R.A.: Devynioliktąjam amžiui buvo "reikalingas" menininkas-ubagas ir dar jei sifilitikas - visai neblogai. Dvidešimtąjame amžiuje menininkas jau neprivalėjo tokiu būti. Jam jau neblogai turėti šiek tiek pinigų.

- Ne tik devynioliktąjame amžiuje, ir ne tik Europoje menininkai įgydavo nekokias reputacijas. Štai IV-ąjame šimtmetyje gyvenęs kinų tapytojas Ku K'ai chih buvo pravardžiuojamas "pamišėliu".

Jaras: Aš manau jog šiuolaikinis menininkas visų pirma privalo užsiimti savidisciplina. Jis privalo dirbti su savimi. Jei išorinės sąlygos jam kelia baimę, jis jau nebe šiuolaikinis menininkas, o šiuolaikinė auka. Jis nieko nepasieks.

R.A.: Nepadės nė jokie institutai. Nesutinku su paplitusia nuomone, jog menininkus ruošia mokymo įstaigos. Institutai ruošia viso labo tik amatininkus.

V.J.: Visas modernizmo epochos dailės palikimas - aukšto lygio amato pavyzdys. Tai buvo dailininkai - amatininkai. Jie kūrė utilitarinį meną, skirtą kambariams puošti. Ateityje bus menininkai ir dailininkai. Būtent dailininkai dirbs užsakovams ir kurs taikomąjį meną, o menininkai - tokie "bepročiai" kaip Jaras, Aleksas, Antinis, Dusia ir kiti - bent jau kartais kurs tikrą, sąžiningą, savidisciplinuotą nekomercinį meną. Tačiau jie privalės susikurti stiprią materialinę bazę idėjų realizacijai. Atsiranda naujos išraiškos priemonės, naujos technologijos; kiek gi tu, Jarai, galėsi daužyti tą savo šiukšlių kibirą?

- Nejau svarbiausia - pinigai? Mano vidurinės mokyklos istorijos mokytoja kartodavo: " iš ko pažinsi ar žmogus yra materialistas ar idealistas? Ogi iš to, kam jis atiduoda pasaulio tvėrimo prioritetą - jei materialiam pradui - žmogiškoms smegenims, generuojančioms mintis, idėjas, fantazijas ir t.t., - jis yra materialistas. Jei aukštesniąjai dvasiai, sutvėrusiai tas pačias smegenis ir, suprantama, viską kas iš jų sklinda ( kitaip tariant - Dievui ), jis yra idealistas". Jei menininkas viską atremia į pinigus ir yra taip stipriai nuo jų priklausomas, vadinasi, jis yra užkietėjęs materialistas?

Jaras: ( labai rimtai, pabrėždamas ) Satanistas!

J.B.: Stop! Idealas - varomoji jėga. Jokie ten ne pinigai. Jei menininkas yra pasišventęs savo darbui, jis suras viską - ir pinigus, ir menedžerius, - viską.

R.K.: Be jokios abejonės - idėjos pirma visko. Vien su pinigais meno nepadarysi. Vakaruose egzistuoja ir oficialusis, ir underground'o menas. Šios dvi disciplinos puikiai sugyvena ir viena kitai netrukdo. Ištisas sluoksnis underground'o menininkų kuria meno objektus, steigia radijo stotis, leidžia žurnalus, kompaktines plokšteles ir t.t. Jie negauna pinigų iš jokių fondų ar valdžios institucijų ir viską atlieka savo iniciatyva ir lėšomis. Čia yra tikras meno statusas. Jokie menedžeriai nesutvers menininko - tik amatininką. Žinoma, jie gali užkelti jį ant pjedestalo, išpopuliarinti, sukurpti "vardą", tačiau po 10-15 metų visa tokio "menininko" kūryba mirks užmaršties baloje. Barjerai, kliūtys grūdina menininką. Jis privalo juos įveikti.

R.A.: Menu galima vadinti tik tai, kas atlikta iki galo.

V.J.: Bravo! Kiekvienas kūrėjas trokšta įgyvendinti savo idėją, o tam reikalingi pinigai.

Jaras: ( šelmiškai prisimerkęs ) Piniginę meno problemą galėtume išspręsti pasitelkę amerikietišką formulę " laikas - pinigai". Menininkas neturi pinigų, bet turi daug laiko. Vadinasi jis yra turtingas!

J.B.: Ne! ( staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus pasigirdo gležno, moteriško delno smūgis į stalą ) Biblijoje parašyta: " Kiekvienam darbui savas žmogus." Jeigu menininkas tiki savo kūrinio verte, jis nugalės visas struktūrines, socialines ar materialines kliūtis. Viską lemia ne šios, bet asmenybinės problemos. Tik tokie genialūs darbai neišvysta dienos šviesos, kurių autorius abejoja jų genialumu. Ir net jei aš žinočiau, jog išvydę mano kūrinį išsižudytų pusė Kauno gyventojų, aš vistiek jį rodyčiau, jei tikėčiau genialia šio kūrinio verte. Problemos glūdi žmonėse, o ne tradicijų ir avangardo santykyje.

R.A: Ne visi menininkai būna tokie užtikrinti savo darbo verte. Būna jog ne tik aplinka, bet ir pats genijus nesuvokia savo kūrinių genialumo. Tai išryškėja kur kas vėliau.

- Kiekvienas žmogus, menininkas turi tam tikrų specifinių savybių. Vienas gležnas lyg grūdas, reikalaujantis kruopščios priežiūros ir šiltnamio sąlygų tam, kad išaugtų ir subrandintų vaisių; kitas stiprus lyg piktžolė, galinti išaugti bet kur, net ant asfalto. Todėl lenkdami galvas prieš stipriuosius menininkus, atkakliai kovojančius už savo kūrybą, neturėtume smerkti ir tų, Roberto žodžiais tariant, abejojančiųjų ir nepasitikinčiųjų savo talentu. Kadangi pastarieji taip pat sukuria ir gali sukurti nuostabių meno kūrinių. Tokiam menininkui būtinas stimulas, palaikymas, tam tikra terpė, kurioje jo gabumai galėtų vystytis ir klestėti. Brutali realybė gali pražudyti jo talentą. Ar gali patys menininkai įtakoti tokios terpės atsiradimą?

V.J. ir Č.L. ( vienu balsu ): Gali!

Jaras: Tačiau dažnai "koją kiša" pačių menininkų abejingumas bei nemokėjimas organizuotis, kovoti už savo vietą po saule. Kadais norėjau suvienyti kuo daugiau menininkų akcijai prieš savivaldybę. Ir kaip jūs manote, kas labiausiai žlugdė šios idėjos įgyvendinimą? Ogi patys menininkai!
Didžiausią pavojų kelia, mano nuomone, menininkų pavydas vieni kitiems. Dabar ypač klestintis jaunųjų tarpe. Jie nori paminti po savo didelėmis egoizmo kojomis bet kokį kitą mene besireiškiantį pilietį. Jie užmiršta, jog tokiu būdu trukdo patys sau, o aš įtariu, kad pavydėdami kitiems jų idėjų ir sėkmingos veiklos pavyduoliai tiesiog dar kartą parodo, jog… neturi jokio vidinio kuriančiojo krūvio. Menas yra dvasinė veikla. Neįsivaizduoju, kaip ją galima vykdyti vidujai ir išoriškai konfrontuojant su kolegoms…
Kitas pavyzdys: kartą Kaune buvo uždarinėjamas vienas teatras. Sužinojęs apie tai paskambinau šio teatro vadovui ir sakau - " vienintelis dalykas ką galima padaryti šioje situacijoje - surengti milžinišką…na nebūtinai akciją… - tiesiog menininkų protesto mitingą ar piketą.Tam reikalingas tik tam tikras organizacinis centras, koordinuojantis dalyvių veiksmus. Aš tam netinku, nes esu "jaunasis menininkas" ( beldžia krumpliais į stalą, išreikšdamas tam tikros sociumo dalies požiūrį į "jaunus menininkus" ), labai kaltas ir nieko vertas, nes visi "jaunuoliai" nieko verti." ( atlieka sunkiai nusakomą kūno reveransą, turbūt nelabai įkandamą ir patyrusiam baleto artistui )

V.J.: Aš nieko negirdžiu ką tu sakai, nes tu labai gražiai judi!

Jaras: ( koketiškai mirktelėjęs ): Naikinamojo teatro režisieriui siūlau: "Nepaisant to aš pasiryžęs jums padėti ir šimtu procentu prisijungčiau prie šios akcijos visomis savo galimybėmis - skirčiau tam visą laiką, pasikviesčiau kolegas, suteikčiau organizacinę pagalbą ir t.t."
Tačiau "žudomas" režisierius man atsako: " Taip taip…hm… aha… …ištiesų taip…bet suprantate… na žinoma, galbūt reikės atkreipti dėmesį į jūsų pasiūlymą…hm…" Tuom piketas ir baigėsi. Jokios reakcijos nebuvo ir niekada nebus. Net nežinau kodėl, bet labiausiai dėl to kaltas, mano įsitikinimu, - dėdė Stalinas.
( pasigirsta nuostabos ir sutrikimo inspiruoti šūksniai )

- Neieškokime atpirkimo ožio!

Jaras: Tokią paprastą ir aiškią išvadą padariau Varšuvoje:
guliu sau ant vienos tokios sofos (o Varšuvą pasiekti išties labai lengva - 400 kilometrų atstumas, 38 litai sienos kirtimui, ir tik ten galima suvokti visas mintis apie Lietuvą ), ir galvoju - "kaip puikiai mano koncertai vertinami Lenkijoje. O štai Lietuvoje į mano koncertą ateina 1 žmogus, ir tik tas, kurį pakviečiu…"
( " Cha-cha-cha!!!" - redakcijos sienas sudrebina griausmingas pašnekovų juokas )
…ir kūrinius tiek ten, tiek čia pateikiu tuos pačius. Kodėl taip yra? Kodėl? Ir tuomet man viskas paaiškėjo kaip du kart du - keturi: Lietuva išgyveno siaubingą stalinizacijos procesą. Visi protingesni žmonės, ne tik menininkai ir intelektualai, bet netgi drąsesni, buvo išvaryti į vieną pusę ( teatrališkai mosteli ranka į Rytus ), o kiti, kurie "turėjo galvą", pabėgo į priešingą ( teatrališkai mosteli į už lango blėstantį saulėlydį ). Pažiūrėkite, dabar niekas nenori grįžti į šią, atsiprašau, vietą!
Dabartiniai menininkai visiškai nesuvokia savo padėties visuomenėje. Jie nesupranta ir nesijaučia esą tam tikra prasme ( panaudosiu šį skambų žodį ) IŠRINKTIEJI, PAŠAUKTIEJI. Jie vieninteliai geba žmonijai pateikti kažką abstraktaus - pažiūrėjimui, paklausymui, pajautimui. Vargšai Kauno menininkai visiškai to nesupranta. Tai tarybinio laikotarpio suformuotas kompleksas, kuomet menininkas buvo, pasak Kaušpėdo, - " tarpsluoksnis niekingas".
Lietuvoje menininkai neturi jokios savigarbos ir nežino, ko labiausiai bijo valdininkai - jie bijo prarasti savo kėdę. O kėdė prarandama tuomet, kuomet judinama, ar ne? Kėdę gali judinti bet kas - net patys "mažiausieji", siųsdami impulsus aukščiau sėdintiems biurokratams. Jūs net neįsivaizduojate kaip Seimo nariai bijo būrelio įtūžusių pensininkų, kažką skanduojančių prie jų kabinetų langų!

V.J.: Ar žinote, jog meno akcijos "Abonementas skulptūrai" metu buvo atlėkusi KGB!…

Visi: ?????????????????????????????????????????????????????????????

V.J.: …lietuviška!

Visi: Ū-ū-ū-h!!! ( lengviau atsidūsta )

V.J.: Ir vienas aukštų Kauno savivaldybės pareigūnų neteko posto!

Jaras: Kieno pagalba? Savidisciplinos! Darykite išvadas!

D.: Tai menas gali pakeisti pasaulį ar ne?

V.J.: Pasaulį vargu, bet situaciją - gali.

- Bet tuomet, nors labai mažai, pasikeičia ir pasaulis! Menininkai perdaug skundžiasi aplinka, kada pagrindinė problema yra juose pačiuose. Mano patirtis lygiai tokia pati kaip Ramūno: kartą taip pat bandžiau suvienyti Kauno menininkus akcijai prieš miesto valdininkų savivalę kultūros atžvilgiu. Nors tuomet manęs asmeniškai ši problema ir nelietė, aš, pasipiktinęs neteisėtais biurokratų veiksmais, sįvairių miesto meno kolektyvų vadovams ir nariams pasiūliau "gynybinių veiksmų" planą. Dauguma jų mano pasiūlymą išklausė nepatikliai mikčiodami. Vėliau paaiškėjo, jog kiekvienas jų keliais vaikščiojo pas valdininkus po vieną pro "galines duris" ir nusižeminę prašė pasigailėjimo SAU, nusispjaudami į tai, jog kiti kolegos menininkai tuo tarpu bus "papjauti" JŲ sąskaita! Taip ir buvo. Kažkodėl S.Rubinovo teatras gavo šimtatūkstantines dotacijas, o Mažasis - tik kapeikas. O ko bijojo tie "skandalingieji" simpoziumo "Abonementas skulptūrai" menininkai, kurie buvo ginami rengiant "Antsnukių" akciją, bet į ją neatvyko?
Dirvą meno suklestėjimui gali ir turi "išpurenti" patys menininkai, kadangi visiems kitiems į ją nusispjauti!

Č.L: Deja, mes neturime taisyklingos Disciplinos. Dabar egzistuojančią netvarką, "kreivą" Discipliną mes paveldėjome iš buvusių laikų ir savo tėvų. Taškas.

R.A.: Istorija visiškai tapati kaip prieš šimtą metų. Mano tėvą kaip gerą studentą išsiuntė studijuoti į Paryžių. Po penkerių metų jis grįžo atgal, surengė parodą. Tada lietuvių "profesoriai" pareiškė:" kaip gaila, toks geras menininkas buvo, o dabar… Be reikalo tik pinigus iššvaistėme jo mokslams." Vadinasi, mokymąsis meno sostinėje "sugadino" mano tėvą kaip menininką!

- Tačiau kurdamas menininkas juk negalvoja apie kūrybos įvertinimus, "niekšus valdininkus", materialinę paramą ir t.t. Ar gali būti pats tas individualus, intymus kūrybos aktas "blogas" arba "griaunantis"? Juk meno kūrinys yra aktyvus, spinduliuojantis ir veiksmingas net nepatekęs į sociumo akiratį - teatrą, galerijas, kino ar koncertų sales. Jūratė kartą papasakojo fantastišką hipotezę, argumentuotai patvirtintą profesorės I.Gaidamavičienės knygoje "HOMO CREATOR: Sąmonė ir Būtis", kad vienuolynuose užsidarę, su sociumu nekontaktuojantys vienuoliai savo maldomis labai teigiamai veikia ne tik pasaulį, bet ir Visatą, Kosmosą.

Č.L.: Beabejo!

- Tuomet galima teigti jog ir , sakykim, rašytojas - rašydamas knygą kurią sudegins niekam neparodęs ( D.Keruakas netgi tvirtino, jog tai yra pati tyriausia kūrybos forma - sukurti ir tuojau pat sunaikinti nuosavą kūrinį ),- pačiu kūrybos aktu JAU atlieka menininko misiją. Jis pasiunčia energetinį impulsą į eterį, o pats "išnyksta" ir nesipuikuoja savo išskirtinumu.

Jaras:Šimtu procentu pritariu. Menas veikia tik vienu laipteliu žemiau nei joga.

- O kodėl jis yra "žemiau"?

Jaras: Nes jis naudojasi forma.

- Viduramžių Indijos tantros meistras Abhinavaghupta su šia versija nesutiktų. Estetinį suvokimą jis vertino labiau už jogos kontempliacijos metodą, nes pirmasis pasižymi visišku spontaniškumu ir nesuinteresuotumu. Tuo tarpu joga reikalauja ilgų, varginančių pratybų, kurių rezultatas dažnai pernelyg efemeriškas.

V.J.: Vistiek netikiu kad menas gali pakeisti pasaulį. Jeigu krikščionybė nesugebėjo to padaryti per du tūkstančius metų…

D.: ( didžiai nustebęs ) Kaip tai nesugebėjo? Netgi labai sugebėjo!

V.J.: Į kurią pusę?

Jaras: ( apstulbęs ) Į blogą??? Pažiūrėkime kaip suklestėjo Europos kultūra!

V.J.: Na tiek jau to, - palikime ramybėje krikščionybę, nes aš turėjau omenyje ne vien meno sferą. Tačiau jeigu menininkas ir gali pakeisti pasaulį, tai tik aktyvios skvarbos į sociumą dėka. Vien melstis tikrai nepakanka… Jeigu menininkas yra pašauktasis, tai jis yra pašauktasis IŠEITI, PARODYTI, ATSKLEISTI.

Jaras: Nepamirškime, jog pats tobuliausias menas kokį tik sugeba pagimdyti bet koks menininkas, yra skirtas Dievui. Po to tik žmogui.

V.J.: ( nepiktai susierzinusi ) Eik švilpt!..

Jaras: ( švelniai provokuojančiai ) Nepripažįstate? Tai gal jūs satanistė?

Visi: ( choru ) Violeta, prisipažink!

Jaras: ( pamokančiai ) Vienuoliai būtent todėl užsidaro nuo žmonių, kad bendrautų su žymiai aukštesniu, neregimuoju pasauliu. Tai yra ezoterikos ABC.

V.J.: Tačiau jei menas kuriamas šios žemės vargšams, tai jis tuo pačiu kuriamas ir Dievui!

J.B: Manau, kiekvienas menininkas turi veikti sutartinai su savo vidinėmis intencijomis. Be jokios abejonės - meno užuomazgos glūdi dvasiniame plane, arba kitaip tariant - dieviškume. Kiekvienos personos asmeninis reikalas - ar jis išreikštas, ar ne; ar jis pateikiamas Kaunui, Lietuvai, ar ne. Yra aktyviai sociume besireiškiantys, o taip pat ir "tylūs" menininkai. Žmogus turi laisvą valią rinktis ir elgtis su savo veikla ir kūryba savo nuožiūra. Dieviškumas menui yra būtinas, tačiau kas gali priversti kūrėją demonstruoti jį viešai?

A.A.: Negalima paneigti vidinės asmens laisvės, nes suvaržymai egzistuoja nuolatos.

- Tam tikros meno formos - hepeningai, perfomansai - tiesiog reikalauja viešumos kaip būtinos sąlygos jų pasireiškimui.

D.: O kitos - tapyba, skulptūra, literatūra - labai individualios. Kiekvienas naujas kūrinys - nauja realybė, kuri veikia patį menininką. Jis komunikuoja su savo darbu, mokosi iš jo ir tuo pat metu keičiasi pats. Menininkas nuolatos ieško savęs formos pagalba. Labai svarbu KAIP jis tą daro. Kartoju - formos problema yra svarbiausia: jeigu aš kuriu, vadinasi aš mąstau. Jeigu mąstau, - vadinasi esu, - kaip sakė Dekartas. Esu kaip? Tai aš privalau išreikšti, komunikuoti, ir tuomet atsiranda forma, kurios pagalba realizuojamas šis "kaip?". Viskas priklauso nuo menininko "Aš". Nesvarbu kokiai Disciplinai jis priklauso.

- Jeigu nesulauktum atgarsio sociume, tapytum ar ne?

D.: Žinoma! Kita vertus aš negaliu būti ne-sociume. Man būtinas dialogas. Aš noriu ir privalau bendrauti su terpe kurioje gyvenu.

- O jeigu tavo darbai niekam nepatinka ir niekas jais nesidomi?

D.: Komunikacija vistiek išlieka. Juk "aš sakau", ir jeigu kitas nesupranta, vadinas, - arba aš neaiškiai kalbu, arba jis nepajėgus suprasti.

Č.L.: Tai yra komunikacinis triukšmas.

D.: Bet kokia kokybė yra nei teigiama, nei neigiama.

J.B.: Kai kuriems žmonėms atsakas yra būtinas.

D.: ( filosofiškai ) Troškimai - visų problemų šaltinis…

V.J.: Nemanykite, kad niekuomet joks kontaktas neįvyksta. Vienas, du penki žmonės vistiek išreiškia vienokį ar kitokį susidomėjimą.

J.B.: Kiekvienas žmogus širdies gilumoje nori duoti. Nesvarbu kam - sociumui, vienuoliams ar Dievui. Tai yra komunikacijos esmė.

Č.L.: Vienuolynų tema išties labai įdomi. Jeigu įsigilintume į viduramžių laikmečio dvasią, pamatytume, jog vienuolynai buvo savotiškas internetas. Tai nebuvo uždara, izoliuota sistema. Vyko interkontinentalinis bendravimas. Vienuolynai nepaisė jokių sienų ar politinių apribojimu, nes juos vienijo vieninga idėja - religinė doktrina. Informacija tarp vienuolynų cirkuliavo nevaržomai.

J.B.: Bet vienuolynas - tam tikra socialinė struktūra, kuri meno kūrinį traktavo nepaisydama individualių konkretaus menininko siekių.

V.J.: Oficialiai ir neoficialiai vienuolynuose egzistavo viskas - ir bibliotekos, ir moksliniai tyrinėjimai, menas, o šalia - biurokratinės intrigos, didžiuliai pinigai, priešingos lyties atstovų antplūdžiai, - kiek riterių sulaužė ietis į moterų vienuolynų sienas!

Jaras: ( sarkastiškai ) Jums tik viena galvoj! ( pamojavo dviem sulenktais rankų pirštais vaizduodamas kabutes )

J.V.: Nereikia taip sureikšminti tų vienuolynų! ( išdidžiai nužvelgia liekną ir asketišką R.Jaro siluetą )

- Tačiau čia mes netikėtai radome vieną Lietuvos problemas paaiškinančių argumentų. Kadangi Lietuva krikščionybę priėmė vėliausiai, ji iki tol nedalyvavo europinėje vienuolynų sistemoje. Todėl tarpvienuolyninė informacija Lietuvoje ėmė plisti pavėluotai. Ankščiau ji net nepasiekdavo pagoniškos valstybės sienų.

Č.L.: ( lyg staiga patyręs apreiškimą ) Lietuva nepaveldėjo Vakarų Europos "interneto" iš viduramžių!

- Būtent! Bravo! ( pašnekovai pritariamai ploja ) Dėl to esame tokie visais požiūriais atsilikę. Pripažinkime tai. ( beviltiškai, su didžiu apgailestavimu ) Aštuoniasdešimt procentų kaime...

V.J.: ( išdidžiai ) Atsilikimas taip pat yra savotiška vertybė! Jei nebūtų kaimo, neturėtume visų tų dievukų, audeklų ir kitų liaudies meno vertybių, kuriomis taip žavimės ir didžiuojamės.

- O galbūt mes turėtume puikią modernistinę kultūrą - savus van gogus, prustus, debiusi?

D.: Ne. Kultūra vystosi nuosekliai, "laipteliais", kurių peršokti neįmanoma. Tie visi nepomukai privalo egzistuoti.

V.J: Kaimo dėka mes išsaugojome originalią tradiciją.

- Tai laikykimės įsikibę tos šaunios tradicijos ir nedejuokime, kad niekas nesupranta ir nenori suprasti šiuolaikinio meno!

Jaras: ( sielvartingai) Bet ši tradicija tragiškai atsilikusi, tokio kraupiai žemo lygio, kad net jėzusmarija!

- Mes išlaikėme kaimo tradiciją, tačiau nesukūrėme kitos - gyvos, modernios, šiuolaikiškos tradicijos. Nežinau kas yra geriau, bet…

Jaras: ( tariamai reikšmingai ) Mes turime gyvulių auginimo tradiciją, ponai!

V.J.: Ko užsieniečiai vyksta pas mus ar į Rusiją? Ieškoti tikro žmogaus, nes jie tenai "sterilizuoti"!

- Koks procentas vakariečių čia atvažiuoja? Ar ištiesų tiek daug, kad galima būtų daryti tokias išvadas? Pamatome gatvėje kokį vieną vakarietį iš milijono ir giriamės - kokie mes įdomūs! O kiek jų tuomet važiuoja į Indiją ar Kiniją?! Mūsuose klesti negraži susireikšminimo tendencija, o tuo tarpu "importinio" turizmo pramonė Lietuvoje merdi… Visi vakaruose viešėję blaiviai mąstantys tautiečiai pripažįsta, kad mes pasauliui esame NIEKAS.

Jaras: Pasauliui mes esame Rusijos dalis!

- Mūsų pasaulyje nėra. NĖ-RA! Galbūt vieną kartą baikime deklaruoti savo išskirtinumą ir pabandykime pažvelgti į save kitų tautų akimis.

V.J.: ( fatališkai ) O man "dzin" kaip į mane žiūri kiti!

( Pokalbio dalyvius apgaubia sutrikimo ir pasimetimo debesis. Skvarbiai suvokęs situacijos sudėtingumą ir būtinybę ją gelbėti, Jaras ištiesia lėkštelę ir pasiūlo visiems pašnekovams paragauti puikaus olandiško sūrio.)

R.K.: Mieli kolegos, politinės kategorijos neturi jokios reikšmės menininko kūrybai. Kokios bebūtų sąlygos - palankios ar nepalankios - menininkas vistiek kuria. Bet kokioje visuomenėje, bet kokioje politinėje erdvėje. Menininkas negali kitaip elgtis, nes jis savo kūryba grąžina skolą. Grąžina skolą kažkam. Jis nuolatos "maitinasi", kaupia įvairiausią informaciją, kol ateina laikas visą šį peną grąžinti meninės kokybės pavidalu. Taip yra ne todėl kad aš "noriu kurti", bet kadangi "negaliu nekurti". O politines-socialines-ekonomines problemas tesprendžia politikai, ekonomistai, bankininkai ir t.t.

- Vadinasi, naujausi technologiniai išradimai nėra būtini menininko kūrybai?

R.K.: Nebūtinai menininkas turi dirbti kompiuteriais, internetais, milžiniškais mikšeriniais pultais, kad galėtų tinkamai išreikšti savo idėją. Svarbiausia yra menininko vidinė intencija - kaip jis nori grąžinti savo skolą. Techninės priemonės gali "pagrąžinti" kūrinį, suteikti tam tikro kolorito, bet jos negali menui suteikti idėjos.
O prieš Vakarus išties nederėtų keliaklupsčiauti - keletą kartų viešėjau Valstijose ir esu tuo įsitikinęs.

Č.L.: Iš tikrųjų - politikuoti, tvarkyti socialinę Discipliną - ne menininkų reikalas. Menininko paskirtis kaip tik yra nuolatos būti už Disciplinos ribų ir maitinti ją antropinės ir nesuprantamos erdvės produktais. Disciplinai būtinas šviežias "maistas", ir menininkas būtent ir yra tas "šėrikas", kuris jo parūpina. O "išmatų" šalinimas - pačios Disciplinos, pačios socialinės struktūros reikalas. Sociumas privalo išmokti laiku "nuleisti vandenį unitaze".

J.B.: Šiandien kūrėjo egzistencinė prasmė susiveda į baimę. Menininkas bijo…

Č.L.: ( neiškentęs ) …menininkas nebijo! Tiesiog Disciplina neapsivalo, laiku neišsituština. Ir jeigu ji neišsituština, ji negali priimti naujienų.

Jaras: ( trenkia kumščiu į stalą ir garsiai sušunka ) Liuks! Puiki frazė! Sveikinu!

Č.L.: ( kukliai nudelbdamas akis žemyn ) Tai kad nėra už ką…

J.B.: Bet jeigu mes norime kažką padaryti ir nesugebame, mes negalime kaltinti aplinkos.

V.J.: Tačiau jei menininkas užsiims Disciplinos tvarkymu, jis nieko nesukurs!

Jaras: Dabar Lietuvoje egzistuojanti Disciplina serga vidurių užkietėjimu.
Tai nuostabiai teisinga išvada!

D.: ( atsidusdamas ) Visas šis šnekėjimas yra tolimas nuo esmės…
Dar graikai klausė: "Tito est?"[patikrinti rašybą!-R.E.] - "kas tai yra?" Ir mes paklauskime savęs to paties ir bandykime atsakyti. Tai yra svarbiausia - kaip klausiama ir kaip atsakoma į šį klausimą.

- Visa menininko veikla yra bandymas klausti ir atsakyti į šį klausimą?

D.: ( užtikrintai ) Taip! "Kas tu esi? Kodėl tu esi? Kam tu esi? Kur tu esi?…" ir t.t. O kalbėti apie kažkokias valdininkų kėdes…

R.A.: Pakito santykis tarp menininko, kūrinio, ir suvokėjo. Aš stengiuosi šiuos komponentus suvesti į vieną tašką, kad nebūtų atskirai nei menininko, nei suvokėjo, nei kūrinio.

- Ar jūs, menininkai, su savo kūryba, mintimis, atsakytais ir neatsakytais klausimais nesijaučiate svetimi šiam pasauliui, šiai socialinei terpei, politinei situacijai?

D.: ( nedvejodamas ) Aš - ne! Tik gal truputėli nepatogiai…

Č.L.: Netaisyklingas klausimas. Aš atsiradau šiame pasaulyje ir esu stebuklas tiek sau, tiek aplinkiniams. Begalinėj pasaulio sklaidoj tai įvyksta vieną vienintelį kartą!

Jaras: Bet Raimis omeny turėjo Lietuvą...

R.E.: A.Kamiu parašė romaną "Svetimas" apie žmogų, kuris jaučia susvetimėjimą viskam. Ar tokia būsena nėra įmanoma, ypač menininkui?

Č.L.: Menininko būtis gali būti apkrėsta lyg sifiliu. Būtis pati savaime yra taisyklinga, kadangi ji tiesiog yra, tačiau menininkas gali būti apkrėstas netaisyklingumo erozija, - ir sirgti susvetimėjimu.

A.A.: Kiekvienas esame "apkrėsti" vienokiu ar kitokiu išsimokslinimu. Esame prikimšti šablonų, su kuriais nežinome ką daryti. Patys kuriame šablonus, o paskui stebimės, po velnių! Taip gimsta šabloniškas mąstymas. Žmogus išmoksta tapyti, ir jis tapo, bet neužsiima savirealizacija. Negalvoja apie savo santykį su vidinėmis esmėmis ir pasauliu. Tai yra savotiška erozija, susvetimėjimas. Staiga atskleidi sau, jog tai ką mokeisi - nėra nei veiksminga, nei reikalinga. Būtina į viską pažvelgti iš naujo. Grįžti į vaikystę ir pradėti gyventi iš pradžių.

- Orsonas Velsas sakė, jog kiną reikia kurti visiško nekaltumo būklėje. Net nežinant kaip "turi būti" išdėstomi apšvietimo prožektoriai.

A.A.: Kitaip neįmanoma. Kiek nuo savęs "numesi", tiek turėsi.

- Taip mokė Kristus - kiek atiduosi, tiek įgysi, - o gal net šimteriopai daugiau!

Č.L.: Dabar kultivuojama labai įdomi transgresijos sąvoka ( pagal Gediminą Gasparavičių ). Aukos sąvoka. Menininkas visuomenėje yra tam tikra auka. Jis racionaliai nesuvokia ką daro ir kam tai reikalinga. Menininkas atlieka tam tikrą aukojimo funkciją. Istorija patvirtina, jog neaukojančios, aukojimo patirties neturinčios visuomenės labai katastrofiškai užbaigia savo civilizacijos egzistenciją. Nesugebėjimas paskatinti visuomenės narį kažką duoti, net paskutinį likutį ar gausaus pertekliaus dalį, sukuria labai agresyvias ir grubias jėgas, kurios auką atima žiauriomis ir skaudžiomis formomis. Maras, karai, konfliktai, epidemijos…

- Vistiek atimama tai, kas privalėjo būti atiduota.

A.A.: Į kosmosą paleistas menininko, maldininko balsas yra jo santykis su žeme. Tai tikroji auka, tikroji kūryba.

- Ir atpirkimas.

Jaras: Absorbavę pasaulinę patirtį Lietuvos menininkai turi visas galimybes judėti tolyn, ir pateikti kažką naujo menui pasauliniame kontekste.

Č.L.: Įsijungi į tikrą procesą ir "paaukoti" jam originalų indėlį. ( šnairuoja į šalimais atskirą diskusiją užmezgusius Violetą ir Robertą K. ) Separatistiniai ideologai pasislenka nuo Disciplinos ribų ir tampa nebeatpažįstami ir negirdimi!

R.A.: Daug kalbėjome apie menininko ir pasaulio santykį, tačiau egzistuoja labai įdomūs santykiai pačio menininko viduje. Aš, pavyzdžiui, jaučiuosi esąs Siamo dvynys su daugeliu dvynių savyje, kurie vienas kitam prieštarauja.

- ( įtariai ) Šizofrenijos simptomai?

R.A.: ( net nemirktelėjęs ) Taip! Tai būdinga dvyniams. Analogiškai viskas vyksta pasaulyje - žmonės lyg tie vidiniai dvyniai nesusikalba ne tik su savimi, bet ir tarpusavyje.

Jaras: ( matyt, padaręs tam tikras išvadas ) Ponios ir Ponai, liko vienintelis nuostabaus sūrio gabaliukas, nesurytas Jaro. Aukoju jums visiems. Vaišinkitės!
( ir čia Jaras lyg Jėzus Kristus laužė sūrį į mažus gabaliukus ir sotino visus aplinkinius, ir jie buvo laimingi )

- ( šluostydamas trupinius nuo lūpų ) Palaukite palaukite! Leiskite pateikti paskutinį klausimą: JŪS, MENININKAI, SAVO KŪRYBOJE JAUČIATĖS NORS TRUPUTĖLI "GRIOVĖJAIS", po šimts pypkių, AR NE?

D.: Aš visuomet buvau tik kūrėjas. Kūriau, o ne grioviau, ir norėčiau tai daryti toliau.

Jaras: ( klastingai ) Bet savo kūryba turbūt kažką griaunate, ar ne?

D.: Galbūt ji kažkam prieštarauja, tačiau tai nėra griovimas.

A.A.: ( somnambuliškai ) Aš visuomet jaučiuosi tam tikrame procese - laiko tekmėje. Kiek "užsikabinu", kiek mane "užkabina"; kiek mane "sužeidžia", kiek aš kitus "sužeidžiu"…

Jaras: Savo kūryba SAVYJE galiu tik kurti. Nors kitiems tai gali atrodyti kitaip. Kiekvienas kūrėjas kuria save savyje, o kaip jį vertins visuomenė - kaip kūrėją ar griovėją - tai jau menininko ir visuomenės santykio klausimas.

J.B.: Nuolat savo kūryba kažką savyje sugriaunu.

R.A.: ( ryžtingai ) Griovimas taip pat kūryba. O negriovimas - stagnacija - taip pat griovimas!

- Valio!!! ( garsūs ir gausūs pritarimo šūksniai )

Č.L: ( rimtai ) Kūrėjui griovimas yra neįmanomas. Kūrėjui įmanoma tik kūryba.

R.K.: Jeigu mano kūryba sukelia kažkam pavydą, neapykantą, pagiežą, - būnu labai patenkintas. Aš kuriu, o aplinkos reakcija ne mano valioje.

V.J.: Tikiu menininku - kūrėju. Nors mano mokytoja Elena Jakutytė išmintingai pabrėždavo, jog kūrėjas yra tik Aukščiausiasis. Ir joks menininkas neturi teisės savintis šios privilegijos, nors jis tikrai nėra griovėjas.

- ( atsidusęs su palengvėjimu ) Ačiū labai visiems!

- ( pažvelgia į Jarą Ramūną žvilgsniu pirmoko, užklupto prie mergaičių tualeto lango ) A-a-a…Aš niekuomet apie tai negalvoju. Man šis klausimas visiškai nerūpi. Kūrybos ir griovimo antinomija definuojama sociumo ir tik jam yra įdomi. Tai ne mano problema.

Pagrindinis puslapis
Gaukite emailus apie papildymus puslapyje